Paklausti „Kaip laikaisi?“, daugelis atsakome beveik negalvodami. „Viskas gerai“, „Puikiai“, „Normaliai“ – šios frazės tapo socialiniu refleksu, kuris dažnai neturi nieko bendra su tikrąja savijauta. Net tada, kai viduje kaupiasi nuovargis, nerimas ar tylus nusivylimas, išorėje išlaikome ramų, stabilų vaizdą. Taip elgtis išmokstame dar vaikystėje: nesiskųsk, būk stiprus, neapsunkink kitų. Tačiau kas nutinka žmogui, kuris metų metus gyvena su šia „man viskas gerai“ kauke?
Kas iš tiesų slypi už frazės „man sekasi puikiai“
Iš šalies dažnai atrodo, kad kai kurie žmonės gyvena be rūpesčių. Jie pasitikintys savimi, ramūs, susitvarkę. Tačiau tai dažniausiai tik paviršius. Už jo slepiasi tie patys iššūkiai, abejonės ir baimės, su kuriomis susiduria visi. Skirtumas tas, kad vieni leidžia sau apie tai kalbėti, o kiti pasirenka tylą, manydami, jog taip apsisaugos arba išsaugos stipraus žmogaus įvaizdį.
Ilgainiui toks pasirinkimas ima veikti prieš patį žmogų. Kai nuolat kartojama, kad viskas gerai, aplinkiniai nustoja klausti giliau. Jūs atrodote savarankiški, tvirti, nereikalaujantys paramos. Ir net tada, kai pagalbos iš tikrųjų reikia, jos niekas nesiūlo, nes tiesiog nemato poreikio. Taip susiformuoja uždaras ratas, kuriame stiprybė tampa vienišumo sinonimu.
Kodėl nuolatinė emocijų slėpimo strategija kenkia
Tylėjimas dažnai pateisinamas gerais ketinimais. Nenorime būti našta, bijome būti nesuprasti ar pasmerkti, kartais tiesiog nežinome, kaip apie save kalbėti. Tačiau emocijos, kurioms neleidžiama išeiti, niekur nedingsta. Jos kaupiasi ir ilgainiui pradeda reikštis kitaip.
Nuolatinis nuovargis, staigūs susierzinimo protrūkiai, apatija, motyvacijos praradimas ar net fiziniai simptomai neretai yra signalai, kad viduje per daug neišsakytų dalykų. „Viskas gerai“ tampa ne stiprybės ženklu, o sunkia našta, kuri pamažu sekina iš vidaus.
Svarbu suprasti ir dar vieną paprastą dalyką – žmonės nemoka skaityti minčių. Jei nepasakote, kaip iš tiesų jaučiatės, net artimiausi gali to nepastebėti. Tyla tarp žmonių stato nematomą sieną, kuri trukdo tikram artumui. Santykiai tampa paviršutiniški, jei juose leidžiama dalytis tik sėkme, bet ne abejonėmis ar skausmu.
Kada žodžiai padeda, o kada geriau rinktis tylą
Kalbėjimas pats savaime nėra nei geras, nei blogas. Viskas priklauso nuo to, kam, kada ir kodėl kalbate. Psichologijoje dažnai pabrėžiama sąmoningo bendravimo svarba. Prieš atveriant savo vidinį pasaulį verta sau užduoti kelis klausimus.
Ar tai, ką sakau, yra tikra, o ne automatinė frazė? Ar mano žodžiai bus pasakyti su pagarba sau ir kitam? Ar tai, kuo dalinuosi, bus naudinga, ar tik momentinis emocijų išliejimas? Ir svarbiausia – ar dabar tam tinkamas laikas?
Kartais tyla yra brandus pasirinkimas. Ne todėl, kad bijote, o todėl, kad suprantate situaciją ir galimas pasekmes. Tai nėra raginimas viską laikyti savyje, o kvietimas atsakingai rinktis, kam ir ką atskleidžiate.
Atvirumas be naivumo: kaip rasti sveiką pusiausvyrą
Nuoširdumas yra vertybė, tačiau jis neturi būti beatodairiškas. Ne visi žmonės moka priimti kito pažeidžiamumą. Vieni gali nesuprasti, kiti – netyčia nuvertinti, o treti gali panaudoti jūsų atvirumą prieš jus pačius. Todėl selektyvumas nėra šaltumas, tai – savisaugos forma.
Yra temų, kurios turėtų būti aptariamos tik su tais, kuriais tikrai pasitikite. Su žmonėmis, kurie klausosi ne tam, kad vertintų ar lygintų, o tam, kad suprastų. Tokia atranka saugo vidinę ramybę ir leidžia išvengti bereikalingo nusivylimo.
Kodėl savo sėkmę verta pasilikti ne visiems
Dalintis džiaugsmu yra natūralu, tačiau ne visi geba nuoširdžiai juo džiaugtis. Žmogaus prigimtis linkusi lyginti, o svetima sėkmė kartais tampa skausmingu priminimu apie savus neįgyvendintus planus. Net artimoje aplinkoje tai gali sukelti pavydą, įtampą ar tylų atitolimą.
Tai nereiškia, kad reikia slėpti savo pasiekimus ar gyventi kukliau nei jaučiatės. Tai reiškia, kad verta rinktis auditoriją. Tikras džiaugsmas nereikalauja nuolatinio patvirtinimo. Jis ramus, stabilus ir dažnai geriausiai išgyvenamas tyliai, be demonstravimo.
Sąmoningo pasirinkimo galia kasdienybėje
Žodžiai turi didžiulę įtaką ne tik kitiems, bet ir mums patiems. Mokėjimas juos naudoti yra emocinės brandos ženklas. Tai gebėjimas atskirti, kada atvirumas bus gydantis, o kada taps bereikalingu pažeidžiamumu.
Tyla tinkamu momentu nėra silpnumas. Tai išmintingas sprendimas, leidžiantis išsaugoti vidinę pusiausvyrą ir orumą. O gebėjimas būti nuoširdžiam su tais, kurie to tikrai verti, kuria giliausius ir stipriausius ryšius. Kartais didžiausia jėga slypi ne žodžiuose, o gebėjime jų neištarti.
