Ar tikrai ateina momentas, kai keisti gyvenimą jau per vėlu? Ši istorija rodo priešingai. Būdamas 49-erių, šio pasakojimo herojus ryžosi sprendimui, kuris daugeliui atrodytų per drąsus – jis paliko ankstesnį darbą, tapo studentu ir po ketverių metų įgijo teisės diplomą. Tai ne staigus avantiūrizmas, o ilgo vidinio proceso rezultatas, atvedęs į profesiją, apie kurią jis svajojo visą gyvenimą.
Viskas prasidėjo nuo paprasto skambučio. Sesuo, perskaičiusi skelbimą laikraštyje, kuriame buvo ieškoma notaro padėjėjos, paskambino ir pasakė: „Tu gerai spausdini, o juk visada norėjai tapti teisininku. Gal tai tavo šansas?“ Ši mintis iš pradžių atrodė keista ir net bauginanti. Beveik penkiasdešimties metų, su susiformavusiu gyvenimu, staiga pasukti visiškai kitu keliu – tam reikėjo drąsos ir tikėjimo savimi.
Pagal išsilavinimą jis buvo chemikas, tačiau dar studijų metais pradėjo dirbti tiekimo srityje. Tai buvo praktiška profesija – ne itin įdomi, bet leidžianti gyventi lanksčiu grafiku ir būti šalia tėvų, kuriems reikėjo priežiūros dėl ilgalaikių ligų. Šis darbas tapo stabilia kasdienybe, kuri truko dešimtmečius.
Po tėvų netekties atsirado tai, ko ilgą laiką nebuvo – laiko sau. Tada pirmą kartą rimtai kilo mintis apie pokyčius: galbūt keisti darbą, o gal net įgyti antrąjį išsilavinimą. Tačiau teisė atrodė kaip uždara sritis, reikalaujanti metų pasirengimo ir ankstyvo įsitraukimo. Mintis tiesiog ateiti į notaro biurą ir pasakyti „noriu dirbti pas jus“ atrodė beveik neįmanoma.
Prie ryžto trūko ne tik pasitikėjimo savimi, bet ir baimės pasirodyti juokingam – pradedančiajam, kuris pradeda viską nuo nulio brandžiame amžiuje. Vis dėlto sprendimas buvo priimtas. 49-erių vyras, neseniai patyręs kelias sąnarių operacijas ir dar vaikštantis su lazda, atėjo pas notarą ir tiesiai paklausė, ar biure nereikia asistento. Jis atvirai pasakė, kad nėra teisininkas, bet moka aklai spausdinti dešimčia pirštų, savarankiškai laimėjo ginčą arbitražo teisme su banku ir gerai išmano įstatymus.
Netikėtai sau pačiam jis jautėsi ramus ir užtikrintas. Jis neslėpė, kad yra pasirengęs pradėti beveik nuo minimalios algos, suvokdamas, jog mokymasis kainuoja. Notaras išklausė, paprašė atlikti bandomąją užduotį – parašyti trumpą tekstą – ir netrukus pakvietė dirbti, įspėjęs, kad atlyginimas didės tik įrodžius savo vertę. Kitą dieną jis jau buvo notaro padėjėjas.
Prasidėjo naujas gyvenimo etapas. Dienomis – darbas biure, vakarais ir savaitgaliais – teisės studijos savarankiškai. Civilinis kodeksas tapo nuolatiniu palydovu prieš miegą. Susidomėjimas teise nebuvo atsitiktinis: daugelį metų jis susidurdavo su biurokratija ir ieškodavo būdų apginti savo teises.
Vienas iš lūžio taškų buvo paveldėjimo byla, kai notaras iš pradžių atsisakė pripažinti tėvo turėtas privilegijas. Įsigilinęs į teisės aktus, jis suprato, kad tiesa yra jo pusėje. Pateiktas argumentuotas skundas buvo patenkintas, o pats notaras vėliau atsiprašė. Ši patirtis tapo įkvėpimu ir paskatino dar labiau gilintis į teisę.
Pamažu jis pradėjo padėti draugams ir kolegoms – rengti ieškinius, tikrinti sutarčių tekstus. Tapo akivaizdu, kad daugelis žmonių nukenčia ne dėl teisės nebuvimo, o dėl jos neišmanymo. Ši kova už teisingumą tapo prasminga ir teikiančia vidinį pasitenkinimą.
Dirbdamas notaro biure jis vis labiau suprato, kad mėgėjiškų žinių nepakanka. Be sisteminio teisės supratimo ir diplomo karjeros galimybės buvo ribotos. Viršininko palaikymas ir nuolatiniai raginimai stoti studijuoti galiausiai nugalėjo baimę. Nors mintis sėdėti auditorijoje tarp jaunų studentų atrodė nejauki, sprendimas buvo priimtas.
Studijos pareikalavo pastangų, bet baimės nepasitvirtino. Mokymasis tapo įdomus, o įgytas diplomas – ne tik formalus dokumentas, bet ir įrodymas sau, kad mokytis galima bet kuriame amžiuje. Dar svarbiau – profesinė karjera pagaliau pradėjo judėti sąmoningai pasirinkta kryptimi.
Sprendimas keisti profesiją atnešė palengvėjimą. Nebeliko jausmo, kad dirbama vien dėl pinigų. Atsirado prasmė, motyvacija ir aiškus tikslas – padėti žmonėms suprasti ir apginti savo teises. Notaro darbas patraukė savo neutralumu: jis nėra nei kaltintojas, nei gynėjas, o nepriklausomas tarpininkas, padedantis visoms pusėms suprasti įstatymus.
Per pirmuosius mėnesius notaro biure atlyginimas pradėjo augti, o baigus studijas atsivėrė kelias kvalifikaciniam egzaminui ir profesinei licencijai. Šiandien herojus sako esantis savo vietoje. Jam pavyko įveikti baimes, kompleksus ir rasti pašaukimą, kuris užpildo gyvenimą prasme.
Ši istorija nėra apie vėlyvą sėkmę ar staigų stebuklą. Ji apie drąsą priimti sprendimą, kai atrodo, kad laikas jau praėjo. Ir apie tai, kad gyvenimo kryptį galima keisti bet kuriame amžiuje, jei tik yra noro, atkaklumo ir tikėjimo savimi.
