Verslo planas gimė tarp vaikų sąsiuvinių ir tešlos dubenų
Rašyti verslo planą Dovilei buvo sunkiau nei kepti. Reikėjo skaičiuoti sąnaudas, numatyti pajamas, aprašyti rinką, įrangą, klientus, kainodarą. Ji ne kartą norėjo viską mesti.
Vieną vakarą sėdėjo prie stalo su skaičiuotuvu, o šalia gulėjo vaiko pratybos. Mažasis atėjo ir paklausė:
– Mama, tu darai namų darbus?
– Taip, – atsakė ji. – Tik labai didelius.
– O gausi dešimt?
Dovilė atsiduso.
– Jeigu pasiseks, gausim orkaitę.
Iš tikrųjų jai reikėjo ne tik orkaitės. Reikėjo profesionalios šakočių kepimo įrangos, darbo vietos, higienos reikalavimus atitinkančių sprendimų, pakuočių, registracijos, leidimų, tvarkos. Verslas nebuvo tik „kepu ir parduodu“. Verslas reiškė atsakomybę.
Ji pasinaudojo parama, nusipirko reikalingą įrangą ir žengė žingsnį, kurio bijojo labiausiai: pradėjo veikti oficialiai.
Ne visi džiaugėsi jos sprendimu
Kai Dovilė pasakė aplinkiniams, kad bandys kurti savo kepyklėlę, reakcijos buvo įvairios. Vieni palaikė. Kiti žiūrėjo atsargiai.
– Su trim vaikais? – paklausė viena pažįstama. – Gal geriau laikykis stabilaus darbo.
– O jei nepavyks? – klausė mama.
– O jei pavyks? – pirmą kartą atkirto Dovilė.
Ji pati to klausimo bijojo labiausiai. Jei nepavyks, bus gėda. Jei nepavyks, bus skolos. Jei nepavyks, teks grįžti ten, nuo ko bandė pabėgti – prie 800 eurų ir nuolatinio skaičiavimo.
Bet dar labiau ji bijojo nieko nepabandyti.
Pirmi mėnesiai buvo ne sėkmės istorija, o išgyvenimas
Kai atsirado įranga ir daugiau užsakymų, gyvenimas nepalengvėjo iš karto. Priešingai – tapo dar sunkesnis. Reikėjo išmokti planuoti gamybą, pirkti produktus didesniais kiekiais, laikytis higienos reikalavimų, atsakinėti klientams, vežti užsakymus, fotografuoti gaminius, tvarkyti socialinius tinklus, skaičiuoti kainas.
Ji padarė klaidų. Kartą per pigiai įvertino didelį užsakymą ir beveik nieko neuždirbo. Kitą kartą priėmė per daug užsakymų vienai savaitei ir kepė beveik be miego. Buvo dienų, kai vaikai valgė makaronus su sūriu, o ji pati vakarienei gėrė arbatą, nes nebeturėjo jėgų.
Kartą naktį, kai šakotis suskilo nuimant nuo volelio, Dovilė tiesiog atsisėdo ant grindų ir žiūrėjo į jį. Tai buvo užsakymas kitai dienai. Ji neturėjo laiko klaidai.
Paskambino draugei.
– Aš nebegaliu, – pasakė.
Draugė paklausė:
– Nori, kad atvažiuočiau?
– Aš noriu, kad kas nors pasakytų, jog aš nesu kvaila.
Draugė atvažiavo. Jos kartu sutvarkė virtuvę, Dovilė užmaišė naują tešlą ir kepė iš naujo. Ryte užsakymas buvo paruoštas.
Tai nebuvo graži verslo pradžia iš reklamos. Tai buvo užsispyrimas su ašaromis.
Lūžis atėjo per vieną vestuvių užsakymą
Tikrasis lūžis įvyko tada, kai viena klientė užsakė šakočius vestuvėms. Ne vieną, o kelis. Dovilė labai jaudinosi. Ji kruopščiai parinko pakuotes, papuošimus, suderino laiką. Kai po šventės nuotaka parašė žinutę, Dovilė ją skaitė kelis kartus.
„Visi klausė, kur gavome tokius šakočius. Jie buvo ne tik gražūs, bet ir labai skanūs. Ačiū, kad prisidėjote prie mūsų dienos.“
Po tos žinutės atėjo daugiau užsakymų. Rekomendacijos pradėjo veikti stipriau nei bet kokia reklama. Dovilė suprato, kad jos produktas turi emociją. O emocija šventėse labai svarbi.
Vėliau ji išsinuomojo nedideles patalpas. Ne prabangias, bet savo. Pirmą dieną stovėjo prie durų su raktu rankoje ir verkė. Šį kartą ne iš nevilties.
Ant durų dar nebuvo gražios iškabos. Viduje dar trūko lentynų. Bet tai jau buvo ne virtuvės kampas po vaikų miego. Tai buvo jos kepyklėlė.
Kaip atrodo gyvenimas šiandien?
Šiandien Dovilė vis dar daug dirba. Ji nesako, kad verslas ją išlaisvino nuo rūpesčių. Dabar rūpesčiai kitokie: tiekėjai, mokesčiai, sezoniniai užsakymai, darbuotojos paieška, kainų kilimas, įrangos priežiūra. Bet skirtumas tas, kad ji nebėra įstrigusi vienoje algos eilutėje.
Ji turi kepyklėlę, nuolatinių klientų, užsakymų šventėms ir aiškų jausmą, kad jos darbas kuria ne tik pajamas, bet ir vardą.
Vaikai irgi matė visą kelią. Jie matė mamą pavargusią, verkiančią, skaičiuojančią, bijančią. Bet jie matė ir tai, kad ji nepasidavė.
Kartą vyresnėlė mokykloje turėjo parašyti rašinį apie žmogų, kuriuo didžiuojasi. Ji parašė apie mamą.
Dovilė tą rašinį laiko stalčiuje prie sąskaitų dokumentų. Sako, kad kartais, kai vėl pasidaro sunku, perskaito ir prisimena, dėl ko pradėjo.
Ką daryti, jei norite pradėti be pradinio kapitalo?
Dovilės istorija nėra receptas, kad kiekvienam reikia kepti šakočius. Bet ji rodo labai svarbų dalyką: pradėti galima ne nuo didelės investicijos, o nuo mažo patikrinimo, ar jūsų idėja kam nors reikalinga.
Pirmas žingsnis – rasti tai, ką mokate daryti gerai ir už ką žmonės realiai mokėtų. Ne tai, kas jums tiesiog patinka, o tai, kas sprendžia poreikį. Dovilės atveju tai buvo šakočiai šventėms – produktas, turintis aiškią progą, emocinę vertę ir paklausą.
Antras žingsnis – išbandyti mažai. Ne mesti darbą pirmą savaitę, ne imti paskolą iš karto, o padaryti kelis užsakymus, gauti grįžtamąjį ryšį, paskaičiuoti savikainą, suprasti, ar žmonės perka ne iš gailesčio, o todėl, kad produktas tikrai geras.
Trečias žingsnis – skaičiuoti. Labai paprastai: kiek kainuoja žaliavos, pakuotė, elektra, transportas, jūsų laikas, mokesčiai. Daugelis pradedančiųjų per pigiai įsivertina savo darbą ir tada labai daug dirba, bet nieko neuždirba.
Ketvirtas žingsnis – ieškoti paramos. Lietuvoje verta domėtis Užimtumo tarnybos priemonėmis, savivaldybių programomis, smulkaus verslo skatinimu, mokymais, mentoryste. Parama nėra gėda. Tai įrankis. Bet jam reikia pasiruošti: turėti idėją, planą ir suprasti, kaip panaudosite pinigus.
Penktas žingsnis – pradėti oficialiai, kai matote, kad veikla auga. Maistas, grožio paslaugos, vaikų prekės, edukacijos ar kitos sritys turi savo reikalavimus. Geriau iškart domėtis leidimais, higiena, mokesčiais ir atsakomybe, nei vėliau taisyti klaidas.
Kodėl vien motyvacijos neužtenka?
Dovilė sako, kad jei būtų rėmusis tik motyvacija, būtų sustojusi po pirmo mėnesio. Motyvacija dingsta, kai vaikas suserga, klientas atšaukia užsakymą, sugenda įranga arba sąskaitoje lieka dvylika eurų. Tada veikia ne motyvacija, o priežastis.
Jos priežastis buvo vaikai ir noras gyventi ne nuolatiniame trūkume.
Todėl pradedant svarbu sau atsakyti: kodėl aš tai darau? Jei atsakymas tik „noriu daugiau pinigų“, gali būti per silpna. Jei atsakymas „noriu ištrūkti iš situacijos, kuri mane smaugia, ir sukurti kitą gyvenimą“, tai jau stipriau.
Didžiausia pamoka – pradėti nuo to, ką turite
Dovilė neturėjo kapitalo. Neturėjo verslo išsilavinimo. Neturėjo laisvo laiko. Neturėjo žmogaus, kuris viską padarytų už ją. Ji turėjo tris vaikus, mažą algą, nuomą, močiutės receptą ir didelį nenorą pasilikti ten, kur buvo.
Tai nereiškia, kad visiems pavyks. Verslas visada yra rizika. Kartais idėja nepasiteisina, kartais rinka per maža, kartais trūksta jėgų, kartais aplinkybės per sunkios. Bet nepradėjus mažu žingsniu, neįmanoma sužinoti, ar kelias išvis yra.
Svarbiausia nepradėti nuo fantazijos apie gražią iškabą ir pilną klientų eilę. Pradėti reikia nuo pirmo produkto, pirmo pirkėjo, pirmo skaičiavimo, pirmo oficialaus klausimo, pirmo plano.
Išvada
Dovilės kelias nuo 800 eurų algos iki savo kepyklėlės nebuvo graži pasaka apie greitą sėkmę. Tai buvo naktys prie tešlos, kaltė dėl vaikams skiriamo laiko, baimė suklysti, sunkūs skaičiavimai, ašaros ant virtuvės grindų ir sprendimas vis tiek tęsti.
Ji rizikavo ne todėl, kad buvo bebaimė. Ji rizikavo todėl, kad likti ten pat buvo dar baisiau.
Šiandien jos kepyklėlėje kvepia šakočiais, o už kiekvieno jų yra ne tik sviestas, kiaušiniai ir miltai. Ten yra moters istorija, kuri vieną vakarą suprato: niekas neatvažiuos jos išgelbėti. Teks gelbėtis pačiai.
Ir kartais būtent toks suvokimas tampa pradžia. Ne lengva. Ne romantiška. Bet tikra.
