Nusipirkau robotą siurblį, kad turėčiau mažiau darbo. Dabar prieš jį paleisdama sutvarkau pusę namų

Pirkdama įsivaizdavau labai paprastą vaizdą: aš geriu kavą, o jis siurbia. Dabar vaizdas šiek tiek kitoks – vaikštau po kambarius, renku kojines, keliu laidus ir šaukiu vaikams patraukti daiktus nuo grindų, nes tuoj pradės tvarkytis robotas. Pati tvarkytis, matyt, dar nebuvau pradėjusi.

Sprendimą pirkti robotą siurblį priėmiau vieną vakarą, kai virtuvėje basomis užlipau ant trupinių. Buvau tą dieną jau siurbusi. Žinojau tiksliai, nes siurblys vis dar stovėjo prieškambaryje – buvau palikusi „tuoj padėsiu“, o paskui kažkas paskambino, reikėjo ištraukti skalbinius ir pradėti vakarienę.

Atsisėdusi ant sofos telefone atsidariau parduotuvę. Skaičiau apie valymo režimus, kliūčių atpažinimą, programėlę ir galimybę nustatyti tvarkaraštį. Pastaroji funkcija man patiko labiausiai. Įsivaizdavau, kaip visi išeiname iš namų, jis ramiai išsiurbia, o grįžusi atidarau duris į švarius kambarius. Net pajutau palengvėjimą, nors dar nebuvau nieko užsisakiusi.

Pirkau jį dėl kavos, kurią pagaliau išgersiu sėdėdama

Vyrui pasakiau, kad čia bus naudingas pirkinys. Jis pritarė. Vaikai apsidžiaugė dar labiau, nors jų motyvai, kaip vėliau paaiškėjo, su namų švara turėjo mažai bendro. Kai atkeliavo dėžė, visi susirinko pažiūrėti, kaip robotas važinės. Sūnus iškart pasiūlė vardą – Robertas. Dukra pareiškė, kad jis atrodo mielas, ir paprašė pirmą paleidimą atlikti, kol ji neišėjo pas draugę.

Išpakavau, suradau vietą įkrovimo stotelei, įsidiegiau programėlę. Prieš pirmą važiavimą instrukcijoje perskaičiau, kad nuo grindų reikia pašalinti smulkius daiktus ir laidus. Nieko tokio, pagalvojau. Juk pas mus nėra taip baisiai netvarkinga. Ant grindų tik keli kasdieniai daiktai, kurie ten trumpam padėti.

Trumpam padėta buvo sūnaus kuprinė, dukros megztinis, mano pirkinių krepšys, vyro įkrovimo laidas ir viena šlepetė, kurios poros tuo metu niekas negalėjo rasti. Kol viską surinkau, praėjo geros dešimt minučių. Bet pirmam kartui norėjosi pasiruošti tvarkingai.

Robertas pajudėjo, visi stebėjome. Jis apsuko stalo koją, palindo po spintele, įvažiavo į svetainę. Man net patiko, kad kažkas namuose pagaliau dirba, kol aš stoviu ir žiūriu. Tada iš vaikų kambario pasigirdo pasikeitęs garsas. Nuėjusi radau jį mėginantį susitvarkyti su po lova gulėjusia kojine.

Paaiškėjo, kiek daug pas mus daiktų gyvena ant grindų

Pirmą savaitę dar žiūrėjau į viską su entuziazmu. Kojinė? Mano klaida, nepastebėjau. Užsikabino už laido? Reikėjo patraukti. Įstrigo tarp daiktų vaikų kambaryje? Kitą kartą uždarysiu duris. Kiekviena tokia situacija atrodė lengvai išsprendžiama, todėl rytinis pasiruošimas pamažu tapo įprasta procedūra.

Dabar prieš paleisdama robotą pereinu per butą. Virtuvėje pakeliu nuo grindų nukritusį rankšluostį, prieškambaryje sustatau batus, vaikų kambaryje surenku smulkius žaislus. Svetainėje patraukiu prie sofos gulintį laidą. Pakeliui pamatau puodelį ant palangės ir nunešu į virtuvę. Ten, žinoma, randu lėkštę ant stalo. Kol ją įdedu į indaplovę, prisimenu, kad šioji pilna švarių indų.

Vieną rytą sustojau su puodeliu rankoje ir pagalvojau, kad robotas dar net nepradėjo siurbti, o aš jau dvidešimt minučių tvarkausi. Buvau su tuo pačiu naminiu megztiniu, kava ant stalo vėso, o telefonas vis dar laukė, kada paspausiu mygtuką.

Keisčiausia, kad anksčiau daugelio tų daiktų beveik nepastebėdavau. Kuprinė prie durų buvo tiesiog kuprinė prie durų. Dabar ji tapo kliūtimi valymo maršrute, kurią reikėjo pašalinti iki devintos.

Robotui kažkodėl visi traukiasi iš kelio greičiau

Vieną vakarą paprašiau vaikų susirinkti daiktus svetainėje. Dukra pasakė, kad tuoj, sūnus manęs, regis, visai neišgirdo. Po keliolikos minučių žaislai ir megztinis tebebuvo vietoje. Tada paėmiau telefoną ir pasakiau, kad paleisiu Robertą.

Abu pakilo. Dukra susirinko megztinį, sūnus puolė rinkti detalių nuo kilimo. Net vyras pasilenkė patraukti savo laido. Aš stovėjau su telefonu ir žiūrėjau, kaip per pusę minutės svetainės grindys pasidarė laisvos.

„Kai aš prašiau, jums dar reikėjo laiko“, – pasakiau. Sūnus, kišdamas paskutinę detalę į dėžutę, atsakė: „Tai robotas įtrauks.“ Man pritrūko atsakymo. Pasirodo, grėsmė žaislui buvo gerokai konkretesnė už mano norą vakare pamatyti grindis.

Nuo tada kartais tuo pasinaudoju. Nebesakau ilgų kalbų apie tvarką. Pranešu, kad po penkių minučių pradės važiuoti robotas. Namuose atsirado bent vienas mano pasakymas, į kurį sureaguojama be antro priminimo.

Švarios grindys yra. Tik dar liko sofa

Būtų nesąžininga sakyti, kad pirkinys nepasiteisino. Trupinių virtuvėje tikrai mažiau. Po spintele išsiurbiama dažniau, nei anksčiau pati prisiruošdavau, o grįžti į namus, kuriuose grindys švarios, malonu. Be to, vakarais nebereikia traukti didžiojo siurblio vien dėl to, kad kažkas prie televizoriaus valgė sausainius.

Tačiau tas gražus vaizdas iš reklamos, kur žmogus ant sofos ramiai skaito knygą, man dabar atrodo įdomesnis nei pirkimo vakarą. Vis pagalvoju, kur jis padėjo visus daiktus prieš atsisėsdamas. Nes mano namuose jie dažnai atsiduria ant tos pačios sofos.

Praėjusį sekmadienį jau buvau surinkusi viską nuo grindų ir pagaliau paspaudusi paleidimo mygtuką. Robotas dirbo, kava dar buvo šilta. Atėjau į svetainę atsisėsti. Ant sofos gulėjo kuprinė, du megztiniai, pledas ir dėžutė su žaislų detalėmis. Pati viską ten buvau sukrovusi, kad netrukdytų siurbti.

Vyras pasislinko, padėdamas vieną megztinį sau ant kelių. „Sėsk, vietos yra“, – pasakė. Atsisėdau šalia su puodeliu. Abu kurį laiką tylėdami žiūrėjome, kaip Robertas važiuoja per mūsų tvarkingą svetainę.