Kiekviena jauna šeima svajoja apie tą akimirką: raktų ryšulys delne, banko paskolos sutartis pasirašyta, o prieš akis – šviesus gyvenimas naujuose namuose. 30-metė Toma ir jos vyras Andrius manė, kad jų svajonė išsipildė. Įsigiję trijų kambarių butą renovuotame daugiabutyje viename iš Vilniaus miegamųjų rajonų, jie tikėjosi ramybės ir saugumo savo dviejų mėnesių sūnui Benui. Tačiau idilija truko lygiai vieną vakarą. Šiandien jų namai kvepia ne kūdikio pudra ir jaukumu, o pigiu, aitriu tabaku, veržiančiuosi iš nematomų namo plyšių.
Tai istorija ne tik apie sugadintus nervus. Tai istorija apie teisinę aklavietę, kurioje vieno žmogaus „laisvė“ savo tualete rūkyti cigaretę tampa mirtinu nuodu kaimynams, o valstybės institucijos tik skėsčioja rankomis.
Pirmasis vakaras: „Ar kažkas dega?“
Įkurtuvių džiaugsmas išgaravo pirmąjį savaitgalį. Toma pasakoja, kad vėlų vakarą, maudydama mažąjį Beną vonioje, ji staiga pajuto stiprų, gerklę graužiantį kvapą.
„Iš pradžių pagalvojau, kad gal vyras neuždarė lango, o kažkas rūko balkone. Bet langai buvo sandariai uždaryti – juk namie naujagimis, saugome nuo skersvėjų. Kvapas stiprėjo akyse. Jis buvo toks tirštas, lyg kažkas stovėtų vonios tarpduryje ir pūstų dūmus man į veidą,“ – prisimena moteris.
Panika kilo akimirksniu. Pirma mintis – gaisras. Andrius apibėgo butą, patikrino laiptinę, bet ugnies šaltinio nebuvo. Tačiau grįžęs į vonios kambarį ir tualetą, jis suprato tiesą. Dūmų tvaikas veržėsi pro ventiliacijos groteles.
„Tai buvo ne šiaip kvapas. Tai buvo smarvė. Pigios, stiprios cigaretės, kokias rūko senyvi žmonės. Mes greitai išnešėme vaiką į svetainę, uždarėme vonios duris ir įjungėme savo ventiliatorių, bet kvapas jau buvo pasklidęs po visus namus,“ – pasakoja Andrius.
Kaltininkas: „Mano tualetas – mano tvirtovė“
Kitą dieną šeima pradėjo tyrimą. Ilgai ieškoti nereikėjo. Laiptinėje, pirmame aukšte (Toma ir Andrius gyvena trečiame), tvyrojo tas pats specifinis kvapas.
Pasibeldus į 5-ojo buto duris, jas atidarė pusamžis vyras, vilkintis apatinius marškinėlius. Iš jo buto gilumos tvoskė kaip iš peleninės. Pavadinkime jį Valerijumi (vardas pakeistas).
Pokalbis buvo trumpas ir nekonstruktyvus.
„Laba diena, mes iš viršaus. Ar jūs rūkote tualete? Mums visi dūmai eina į viršų, pas mus mažas vaikas,“ – mandagiai pradėjo Andrius.
Valerijus nė nemirktelėjo.
„Taip, rūkau. O ką? Balkone šalta, aš sergu, kojas skauda. Aš čia gyvenu 40 metų, visada rūkiau tualete, niekam netrukdė. Pasidarykit remontą, jei jums smirda.“
Kai Andrius pabandė paaiškinti apie ventiliacijos šachtas ir pasyvų rūkymą, kaimynas tiesiog užtrenkė duris, mestelėjęs: „Mano butas, ką noriu, tą darau“.
Techninė tragedija: kodėl dūmai kyla aukštyn?
Dauguma senos statybos daugiabučių (net ir renovuotų) turi bendrą ventiliacijos sistemą. Tai vertikalios šachtos, kurios jungia butus. Teoriškai, oras turėtų kilti į viršų ir išeiti per kaminą ant stogo.
Tačiau realybė kitokia. Renovuotuose namuose, kur sudėti plastikiniai langai ir apšiltintos sienos, natūrali trauka dažnai sutrinka. Jei kaimynas pirmame aukšte įsirengia galingą elektrinį ventiliatorių savo tualete (ką dažnai daro rūkaliai, norėdami greičiau pašalinti dūmus), jis sukuria viršslėgį.
Dūmai stumiami į šachtą, bet užuot kilę į stogą, jie ieško artimiausio išėjimo. Jei trečiame aukšte ventiliacijos anga atvira, dūmai veržiasi ten. Tai vadinama „atgaline trauka“.
„Mes tapome jo kaminu,“ – liūdnai konstatuoja Toma. – „Kiekvieną kartą, kai jis užsirūko – o tai būna kas valandą, nuo 6 ryto iki vidurnakčio – mes tai jaučiame. Mūsų patalynė, vaiko drabužėliai, net rankšluosčiai smirda tabaku.“
Sveikatos kaina: kūdikio kosulys
Blogiausia prasidėjo po dviejų savaičių. Mažasis Benas, kuris iki tol buvo ramus vaikas, pradėjo nerimauti. Naktimis jis prabusdavo verkdamas, o vėliau atsirado sausas, lojantis kosulys.
Šeimos gydytoja, apžiūrėjusi vaiką, nerado jokios infekcijos. Plaučiai švarūs, temperatūros nėra.
„Gydytoja paklausė: „Ar namuose kas nors rūko?“. Man buvo gėda pasakyti, kad ne mes, o mūsų butas,“ – pasakoja mama.
Medikų verdiktas buvo negailestingas: vaiko kvėpavimo takai sudirginti. Tai gali būti alerginė reakcija į tabako dūmus, kuriuose yra dervų, nikotino ir šimtai kancerogenų. Jei tai tęsis, vaikui gresia astma arba lėtinis bronchitas. Taip pat padidėja staigios kūdikių mirties sindromo (SIDS) rizika.
„Mes nuodijame savo vaiką savo pačių namuose,“ – sako Andrius, gniauždamas kumščius iš bejėgiškumo.
Teisinė aklavietė: policija bejėgė
Šeima bandė eiti teisiniu keliu. Jie iškvietė policiją. Pareigūnai atvyko, užuodė kvapą laiptinėje, bet… nieko nepadarė.
„Pareigūnas paaiškino: rūkyti savo buto viduje (ne balkone, ne laiptinėje, o privačioje erdvėje) nėra draudžiama. Nėra įstatymo, kuris neleistų žmogui rūkyti sėdint ant savo unitazo,“ – stebisi Andrius.
Nuo 2021 metų Lietuvoje galioja draudimas rūkyti daugiabučių balkonuose, jei bent vienas kaimynas tam prieštarauja. Tai buvo didelis žingsnis pirmyn. Tačiau įstatymų leidėjai paliko milžinišką spragą: uždraudus rūkyti balkonuose, rūkaliai persikėlė į tualetus ir po gartraukiais virtuvėse.
„Tai absurdas. Jei jis rūkytų balkone, dūmai sklaidytųsi lauke. Dabar jis rūko viduje, ir visi dūmai koncentruotai eina mums į butą per ventiliaciją. Įstatymas, turėjęs mus apsaugoti, padarė situaciją dar blogesnę,“ – sako Toma.
Kreipimasis į savivaldybę ir Nacionalinį visuomenės sveikatos centrą (NVSC) taip pat davė mažai naudos. NVSC gali atvykti išmatuoti oro taršos, tačiau tai reikia daryti tiksliai tuo metu, kai kaimynas rūko. Be to, net jei tarša viršijama, priversti kaimyną atidaryti duris ir įrodyti, kad dūmai sklinda būtent iš jo buto (o ne iš kito), yra teisiškai sudėtinga. Privati nuosavybė Lietuvoje yra šventesnė už teisę į sveikatą.
Sprendimas, tapęs nauja bėda: pelėsis
Neturėdami kitos išeities ir norėdami apsaugoti Beną, Toma ir Andrius ėmėsi drastiškų priemonių. Jie nusipirko statybinės lipnios juostos ir aklinai užklijavo visas ventiliacijos angas vonioje, tualete ir virtuvėje.
Dūmų kvapas dingo. Šeima lengviau atsikvėpė. Tačiau džiaugsmas truko savaitę.
Renovuotas butas su plastikiniais langais be ventiliacijos tapo termosu. Drėgmė, susidaranti prausiantis, gaminant maistą ar tiesiog kvėpuojant, neturėjo kur išeiti.
„Vieną rytą pamačiau, kad miegamojo kampas, kur stovi vaiko lovytė, yra juodas. Pelėsis,“ – su siaubu pasakoja Toma.
Pelėsis plito žaibiškai. Ant langų ėmė kauptis kondensatas, oras tapo sunkus, drėgnas. Pelėsis išskiria sporas, kurios kūdikiui yra ne mažiau pavojingos nei tabako dūmai. Jos sukelia alergijas, astmą, odos ligas.
Šeima atsidūrė spąstuose: atlupti ventiliaciją ir leisti vaikui kvėpuoti dūmais, ar gyventi sandariame, pelyjančiame „karste“?
Socialinė žinutė: kieno teisės svarbesnės?
Ši istorija nėra unikali. Lietuvoje tūkstančiai žmonių kenčia nuo „buitinio terrorizmo“, kai kaimynų gyvenimo būdas tiesiogiai žaloja aplinkinių sveikatą.
Problema turi kelis sluoksnius:
- Techninis: Daugiabučių ventiliacijos sistemos yra pasenusios ir nepritaikytos sandariems butams. Renovacijos metu dažnai apšiltinamos sienos, bet pamirštama modernizuoti vėdinimo sistemas (įrengti rekuperaciją).
- Teisinis: Įstatymai gina rūkaliaus privatumą labiau nei kaimyno sveikatą. Nėra mechanizmo, kaip uždrausti taršą, sklindančią iš vidaus į vidų.
- Moralinis: Tai skaudžiausia dalis. Kaimynas Valerijus puikiai žino, kad viršuje gyvena kūdikis. Jam tai buvo pasakyta. Tačiau jo patogumas („kojas skauda eiti į lauką“) jam yra svarbesnis už vaiko plaučius.
Tai visuomenės brandos egzaminas, kurio mes, deja, neišlaikome.
Epilogas: parduoti svajonę?
Šiandien Toma ir Andrius rimtai svarsto parduoti savo svajonių butą. Tačiau juos stabdo ne tik finansiniai nuostoliai (pardavimas, kraustymasis, banko mokesčiai). Juos stabdo sąžinė.
„Kaip aš galiu parduoti butą kitai šeimai, žinodama, kas jų laukia? Ar aš turiu meluoti pirkėjams, kad čia viskas gerai? O jei atsikraustys kita šeima su vaiku?“ – klausia Toma.
Kol kas jie gyvena su įjungtu oro valytuvu, kuris ūžia visą parą, ir su baime laukia kiekvieno vakaro, kai apačioje pasigirs žiebtuvėlio spragtelėjimas. Benas vis dar kosti, o Valerijus pirmame aukšte ramiai pučia dūmus į ventiliacijos angą, jausdamasis savo namų karaliumi.
Ką sako teisininkai?
Advokatas Gintaras Černiauskas (pavardė asociatyvi): „Situacija sudėtinga. Civilinis kodeksas numato, kad savininkas neturi pažeisti kaimynų teisių. Galima kreiptis į teismą su ieškiniu dėl žalos atlyginimo ir įpareigojimo nutraukti veiksmus. Reikėtų antstolių faktinių aplinkybių konstatavimo, ekspertizės dėl dūmų patekimo. Tai ilgas, brangus (gali kainuoti tūkstančius eurų) procesas, ir sėkmė nėra garantuota, nes atsakovas gali teigti, kad kalta namo konstrukcija, o ne jis.“
Ką manote apie tai?
Jūsų nuomonė svarbi! Parašykite komentarą žemiau arba pasidalinkite straipsniu su draugais.
