Odinė striukė, stora auksinė grandinė ir „Mercedes“: kodėl 90-aisiais vyrai taip rengėsi ir ką tai iš tikrųjų reiškė?

Kas prisimena Lietuvą prieš trisdešimt metų, tikriausiai nepamiršo ir vieno labai ryškaus to laikotarpio įvaizdžio. Juoda odinė striukė, ant kaklo kabanti stora auksinė grandinė, masyvus laikrodis, o kieme – iš Vokietijos parvarytas „Mercedes“ arba BMW. Tokį vyrą devintajame dešimtmetyje dar būtų buvę sunku įsivaizduoti, tačiau 1990-aisiais jis tapo kone naujos epochos simboliu. Šiandien toks derinys daugeliui kelia šypseną ir primena kriminalinius filmus, tačiau anuomet odinė striukė ir auksinė grandinė reiškė gerokai daugiau nei norą pasipuikuoti. Už šios mados slypėjo staigūs visuomenės pokyčiai, ekonominis nestabilumas, naujai atsiradę turtai ir didžiulis noras parodyti, kad gyvenimas pagaliau pasikeitė.

Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, pasikeitė ne tik politinė santvarka, bet ir žmonių galimybės. Atsidarė sienos, atsirado privatus verslas, iš užsienio pradėjo plūsti anksčiau sunkiai prieinamos prekės. Vieni važiuodavo į Lenkiją pirkti drabužių, kiti iš Vokietijos gabendavo automobilius, treti prekiaudavo turguose ir kūrė pirmuosius verslus. Kartu keitėsi supratimas apie sėkmę. Jei sovietmečiu žmogaus gerovę dažnai išduodavo namuose stovinti sekcija su krištolinėmis taurėmis ar per pažįstamus gautas televizorius, tai naujaisiais laikais turtą norėjosi parodyti viešai, kad jį pastebėtų visi.

Stora auksinė grandinė buvo ne tik papuošalas, bet ir savotiškas bankas ant kaklo

Šiandien turtingas žmogus gali vilkėti paprastus marškinėlius, avėti sportinius batelius ir visiškai neišsiskirti iš minios. Tačiau 1990-aisiais prabanga daug dažniau turėjo būti matoma iš karto. Tuo metu Lietuvoje dar tik formavosi vakarietiškų prekių ženklų kultūra, todėl brangus kostiumas ar garsaus dizainerio drabužiai daugeliui nieko ypatingo nesakė. O štai stora auksinė grandinė buvo suprantama be jokių paaiškinimų – jeigu žmogus galėjo sau leisti tokią puošmeną, vadinasi, turėjo pinigų.

Ypač vertintos masyvios, tankaus pynimo grandinės. Vienas žinomiausių buvo vadinamasis „Bismarck“ pynimas, išsiskiriantis sudėtingai sujungtomis grandimis. Tokia grandinė galėjo sverti dešimtis ar net šimtus gramų, todėl jos vertę buvo galima suvokti ne tik iš išvaizdos, bet ir iš paties metalo kiekio. Žinoma, ne visi blizgantys papuošalai buvo tikro aukso – pasitaikydavo ir paauksuotų ar tiesiog auksą imituojančių grandinių, kurios leido susikurti panašų įvaizdį neišleidžiant milžiniškų sumų.

Tačiau tikras auksas turėjo ir labai praktišką paskirtį. Pirmaisiais nepriklausomybės metais žmonės susidūrė su sparčiai besikeičiančiomis kainomis, pinigų reformomis ir ekonominiu neapibrėžtumu. Lietuvoje buvo naudojami laikinieji pinigai – talonai, o 1993 metais įvestas litas. Ne visi pasitikėjo tuo, kiek ilgainiui bus vertos santaupos, todėl dalis gyventojų pinigus stengėsi laikyti užsienio valiuta, auksu ar kitais lengviau įvertinamais daiktais.

Auksinė grandinė tokiomis aplinkybėmis galėjo atlikti dvigubą vaidmenį. Ji demonstravo savininko finansines galimybes, tačiau prireikus galėjo būti parduota arba užstatyta lombarde. Tai nereiškia, kad kiekvienas grandinę nešiojęs vyras taip kaupė santaupas, tačiau šis aspektas padeda suprasti, kodėl aukso papuošalai anuomet buvo vertinami ne vien dėl grožio.

Kodėl beveik kiekvienas norėjo odinės striukės?

Odinės striukės istorija šiek tiek kitokia. Skirtingai nei masyvi auksinė grandinė, odinė striukė ilgainiui tapo prieinama daug platesniam žmonių ratui. Dar sovietmečio pabaigoje ją buvo galima pamatyti ant roko muzikos gerbėjų, motociklininkų ir jaunimo, mėgusio vakarietišką madą. O prasidėjus 1990-iesiems toks drabužis išskirtinumo neprarado, tik jo reikšmė pasikeitė.

Tuo metu odinė striukė daugeliui atrodė kaip tikras vakarietiško gyvenimo ženklas. Ji skyrėsi nuo įprastų sovietinių paltų, švarkų ir kitų masinės gamybos drabužių. Blizganti juoda arba ruda oda, plati pečių linija, užtrauktukai ir masyvus siluetas kūrė pasitikinčio savimi, stipraus žmogaus įvaizdį. Tokius drabužius dėvėjo veiksmo filmų herojai, muzikantai ir garsenybės, kuriuos žmonės vis dažniau matydavo vaizdajuostėse bei per televiziją.

Didelę reikšmę turėjo ir prekyba. Iš Turkijos, Lenkijos bei kitų valstybių į Lietuvos turgus pradėjo keliauti didžiuliai kiekiai drabužių. Verslūs žmonės važiuodavo jų pirkti su dideliais languotais krepšiais, parsiveždavo prekes ir parduodavo vietos pirkėjams. Odinės striukės tapo vienu iš geidžiamų pirkinių, nors jų kokybė ir kaina labai skyrėsi. Vieni galėjo įsigyti brangų tikros odos gaminį, kiti rinkdavosi pigesnius variantus.

Praktiškumas taip pat buvo svarbus. Gerai pasiūta odinė striukė galėjo tarnauti ne vienus metus, saugojo nuo vėjo ir tiko tiek kasdienai, tiek vakariniam pasivaikščiojimui. Vyrams tai buvo patogus būdas atrodyti solidžiau neperkant kelių skirtingų drabužių. Ilgainiui ši mada taip išplito, kad odinę striukę buvo galima pamatyti ir ant turgaus prekeivio, ir ant vairuotojo, ir ant paprasto gamyklos darbuotojo.

Laikai, kai stora auksinė grandinėlė kažką reiškėNuotrauka: Gemini

Kaip odinė striukė ir grandinė tapo banditų simboliu?

Vis dėlto šiandien, prisiminus 1990-uosius, dažnam prieš akis iškyla ne paprastas turgaus prekeivis, o plačiapetis vyras su auksine grandine, stovintis prie tamsaus „Mercedes“. Kodėl būtent toks įvaizdis taip stipriai įstrigo atmintyje?

Viena priežasčių – to meto kriminalinė aplinka. Lietuvai pereinant prie rinkos ekonomikos, šalyje išaugo organizuoto nusikalstamumo įtaka. Reketas, verslininkų bauginimas, turto prievartavimas ir nusikalstamų grupuočių tarpusavio konfliktai buvo tikros to laikotarpio problemos. Kai kurie nusikalstamo pasaulio atstovai mėgo demonstratyvią prabangą, brangius automobilius, stambius aukso papuošalus ir drabužius, kurie kūrė jėgos bei pasitikėjimo savimi įspūdį.

Tačiau nemažą dalį šio stereotipo suformavo ir masinė kultūra. Filmuose, televizijos serialuose bei anekdotuose nusikaltėlis dažnai būdavo vaizduojamas būtent taip: juoda odinė striukė, trumpai kirpti plaukai, stora grandinė ir prabangus automobilis. Toks personažas žiūrovui buvo atpažįstamas iš karto, todėl režisieriams nereikėdavo ilgai aiškinti, kuo jis užsiima.

Problema ta, kad toks įvaizdis ilgainiui prilipo ir žmonėms, kurie su nusikalstamu pasauliu neturėjo nieko bendra. Odines striukes dėvėjo tūkstančiai paprastų lietuvių, o auksinius papuošalus pirko ne vien įtartinų pajamų turintys asmenys. Kai kuriems tai buvo pirmas brangus daiktas, įsigytas pradėjus savo verslą arba ilgai taupius pinigus. Kiti tiesiog norėjo atrodyti madingai.

Todėl šiandien būtų neteisinga kiekvieną to meto nuotraukoje matomą vyrą su odine striuke ir auksine grandine automatiškai laikyti nusikaltėliu. Tokia apranga pirmiausia buvo epochos mada, kurią vėliau stipriai paveikė stereotipai.

Kodėl po 2000-ųjų tokia prabanga pradėjo atrodyti juokingai?

Dešimtojo dešimtmečio pabaigoje ir naujojo tūkstantmečio pradžioje Lietuvos visuomenė toliau keitėsi. Augo prekybos centrų skaičius, atsirado daugiau vakarietiškų prekių ženklų, žmonės pradėjo keliauti ir geriau pažinti kitų šalių madą. Kartu keitėsi ir supratimas apie tai, kaip turi atrodyti pasiturintis žmogus.

Jei anksčiau finansinę sėkmę buvo įprasta demonstruoti kuo akivaizdžiau, vėliau vis labiau paplito santūresnis stilius. Gerai pasiūtas kostiumas, kokybiški batai, solidus laikrodis ar paprasti, bet brangūs drabužiai pamažu ėmė konkuruoti su demonstratyviais aukso papuošalais. Didžiulės grandinės daliai žmonių jau atrodė nebe prabangios, o senamadiškos, pernelyg iššaukiančios ar primenančios kriminalinių filmų personažus.

Odinės striukės iš mados visiškai neišnyko. Jos dėvimos iki šiol, tačiau pasikeitė jų kirpimai, medžiagos ir bendras įvaizdis. Šiandien odinė striukė gali būti tiek klasikinis kasdienis drabužis, tiek madinga jaunimo aprangos dalis, ir niekas vien iš jos nebesprendžia apie žmogaus turtus ar profesiją.

Įdomiausia tai, kad 1990-ųjų stilius kartais vėl sugrįžta. Plačios striukės, masyvūs papuošalai, retro sportiniai kostiumai ir kiti anuomet populiarūs drabužiai įkvepia šiuolaikinę madą. Tik dabar jie dažniau pasirenkami dėl nostalgijos ar išskirtinumo, o ne todėl, kad būtų būtina pademonstruoti savo finansinę padėtį.

Odinė striukė ir stora auksinė grandinė tapo neatsiejamu 1990-ųjų simboliu todėl, kad puikiai atspindėjo to meto nuotaiką: norą gyventi kitaip, uždirbti daugiau, išsiskirti iš minios ir parodyti aplinkiniams savo sėkmę. Vieniems tai buvo tik mada, kitiems – pasiekto gyvenimo ženklas, o dar kitiems – galimybė bent išoriškai atrodyti turtingesniems.

Šiandien į senas nuotraukas žiūrime su šypsena, tačiau anuomet tokia apranga daugeliui atrodė rimta, solidi ir net pavydėtina. Galbūt todėl ji taip stipriai įsirėžė į mūsų atmintį. Tai buvo laikai, kai Lietuvoje keitėsi beveik viskas – nuo pinigų ir automobilių iki to, kaip žmonės rengėsi ir kaip norėjo būti matomi kitų.

O ar jūsų šeimos nuotraukų albume dar yra kadrų, kuriuose kas nors vilki odinę striukę ir didžiuojasi stora auksine grandine?