Sovietmečiu prabanga dažnai buvo matuojama ne tuo, kiek žmogus turi pinigų, o tuo, ką jam pavyko „gauti“. Paprasti buities daiktai virsdavo statuso simboliais, o jų atsiradimas namuose rodė ne tik šeimos skonį, bet ir pažintis, kantrybę bei gebėjimą išgyventi nuolatinio deficito sistemoje. Dėl kai kurių prekių žmonės laukdavo mėnesius ar net metus.
Deficitas sukūrė savitą prestižo pasaulį
Šiandien sunku įsivaizduoti, kad dėl indų servizo, kilimo ar baldų komplekto būtų galima stovėti eilėje nuo ankstyvo ryto. Tačiau sovietinėje kasdienybėje tai buvo įprasta realybė. Parduotuvėse trūko ne tik madingų, bet ir paprastų kokybiškų prekių, todėl bet koks geresnis daiktas iškart tapdavo geidžiamu laimikiu.
Jei žmogus namuose turėjo importinę „sienelę“, krištolinį sietyną ar vokišką indų servisą, tai apie jį buvo galima pasakyti daug daugiau nei vien tai, kad jis mėgsta gražius daiktus. Tokie pirkiniai reiškė, kad šeima turėjo ryšių, mokėjo „susitarti“, laiku sužinojo, kur „išmetė“ prekių, arba tiesiog turėjo geležinę kantrybę laukti savo eilės.
Būtent todėl kai kurie sovietmečio daiktai tapo beveik kultiniais. Jie buvo saugomi, rodomi svečiams ir perduodami kaip šeimos pasididžiavimas. O šiandien dalis jų guli sandėliukuose, palėpėse ar atsiduria paveldėtojų rankose, kuriems dažnai tenka spręsti: saugoti, parduoti ar tiesiog išvežti.
„Madonos“ servizas – indaujos karalienė, kurios beveik niekas neliesdavo
Vienas ryškiausių sovietinės gerovės simbolių buvo vokiškas indų servizas su romantiškais piešiniais, dažnai vadintas „Madona“. Tokie indai nebuvo perkami kasdieniam naudojimui. Jie buvo perkami tam, kad stovėtų už stiklo ir puoštų namus.
Daugelyje šeimų šis servizas tapdavo savotišku indaujos centru. Puodeliai, lėkštės ir arbatinukai būdavo išdėliojami taip, kad svečiai iškart pamatytų: namuose yra „kažkas gero“. Tai buvo ne tik indai, bet ir ženklas, kad šeima gyvena tvarkingai, turi skonį ir sugebėjo gauti tai, ko kiti dar tik ieško.
Kasdien tokių indų dažniausiai niekas nenaudodavo. Jie būdavo išimami tik ypatingomis progomis: jubiliejams, didelėms šventėms ar atvykus svarbiems svečiams. Kartais net ir tada šeimininkės dvejodavo – juk sudaužyti lėkštę iš tokio servizo būtų buvusi tikra namų tragedija.
Šiandien tokie servisai vieniems kelia nostalgiją, kitiems atrodo pasenę ir nepraktiški. Tačiau anuomet tai buvo svajonė, dėl kurios buvo verta ir laukti, ir ieškoti pažįstamų.
Krištolinis sietynas – spindesys, kurį reikėjo plauti po vieną detalę
Kitas prestižo ženklas buvo krištolinis sietynas. Paprastas šviestuvas sovietmečiu irgi ne visada buvo lengvai gaunamas, o krištolinis atrodė kaip tikras prabangos viršūnės įrodymas. Ypač buvo vertinami bohemiško stiklo sietynai su daugybe kabančių detalių.
Toks sietynas kambariui suteikdavo iškilmingumo. Kai įsijungdavo šviesa, krištolo pakabukai žėrėdavo ir kurdavo jausmą, kad namuose atsirado kažkas beveik aristokratiško. Tai buvo daiktas, į kurį svečiai pakeldavo akis.
Tačiau gražus spindesys turėjo savo kainą. Krištolinius sietynus reikėjo kruopščiai prižiūrėti. Pakabukai rinko dulkes, juos tekdavo nuimti, plauti, sausinti ir vėl kabinti atgal. Tai buvo ilgas ir varginantis darbas, kurį dažna šeimininkė atsimena iki šiol.
Bėgant metams sietynai prarasdavo dalį grožio: kai kurios detalės įskildavo, pasimesdavo ar pagelsdavo. Tačiau net ir tada žmonės dažnai jų neišmesdavo. Juk kadaise tai buvo ne šiaip šviestuvas, o įrodymas, kad namai „pasiekė lygį“.
Kilimas ant sienos – ir šiluma, ir prestižas, ir būdas paslėpti kreivas sienas
Vienas labiausiai atpažįstamų sovietinio interjero elementų – kilimas ant sienos. Šiandien jis dažnai tampa memų ar nostalgiškų nuotraukų dalimi, tačiau sovietmečiu jo paskirtis buvo labai rimta.
Kilimas vienu metu atliko kelias funkcijas. Jis puošė kambarį, slopino garsą, šiek tiek šildė sieną ir padėdavo paslėpti nelygumus ar statybos broką. Daugiabučiuose, kur sienos dažnai buvo plonos ir ne itin kokybiškos, kilimas galėjo suteikti bent šiek tiek jaukumo.
Tačiau svarbiausia – jis rodė statusą. Geras, tankus, spalvingas kilimas kainavo daug. Jo kaina galėjo siekti 150–200 rublių, o tai buvo didelė suma. Net turint pinigų, tokį kilimą ne visada buvo galima tiesiog nueiti ir nusipirkti.
Kilimas ant sienos, krištolas indaujoje ir importinė „sienelė“ sudarė savotišką sovietinio „gero gyvenimo“ formulę. Jei visa tai buvo viename kambaryje, šeima galėjo jaustis turinti tai, ko siekė daugelis.
Kailinė kepurė – daiktas, kurį saugojo kaip piniginę
Audinės ar kitos kailinės kepurės sovietmečiu buvo atskira prabangos kategorija. Jas nešiojo ir moterys, ir vyrai, tačiau tokia kepurė buvo ne tik šilumos klausimas. Ji buvo matoma, brangi ir iškart atpažįstama.
Kailinė kepurė galėjo kainuoti kelis atlyginimus, todėl jos savininkai elgdavosi labai atsargiai. Viešose vietose žmonės kartais net nenorėdavo jų nusiimti, nes bijojo vagystės. Tokį daiktą pamesti ar prarasti reiškė ne tik finansinį nuostolį, bet ir didelį smūgį savimeilei.
Įdomu tai, kad tokios kepurės ne visada buvo pačios praktiškiausios. Kai kurios nelabai gerai saugojo nuo stiprių šalčių, tačiau jos atrodė solidžiai. O sovietinėje kasdienybėje išvaizda ir „prestižo signalas“ dažnai buvo ne mažiau svarbūs nei patogumas.
Šiandien jauniems žmonėms tokie aksesuarai dažnai atrodo sunkūs, nepatogūs ar tiesiog morališkai pasenę. Tačiau anuomet kailinė kepurė galėjo pasakyti apie žmogų beveik tiek pat, kiek šiandien pasako brangus telefonas ar firminis laikrodis.
Importinė „sienelė“ – pusę kambario užimantis gerovės ženklas
Aštuntajame dešimtmetyje ypatingu trofėjumi tapo importuotos baldų „sienelės“ iš Jugoslavijos, VDR ar kitų tuomet geidžiamų krypčių. Tai buvo masyvūs baldų komplektai, kurie dažnai užimdavo didelę svetainės dalį, tačiau žmonėms tai visai netrukdė. Priešingai – kuo didesnė ir įspūdingesnė „sienelė“, tuo daugiau pasididžiavimo.
Joje tilpdavo viskas: indai, knygos, dokumentai, nuotraukos, suvenyrai, alkoholis šventėms ir, žinoma, krištolas. Stiklinės durelės leisdavo parodyti gražiausius daiktus, o uždaros spintelės slėpdavo tai, kas turėjo likti nematoma.
Tokie baldai buvo svajonė ne tik dėl išvaizdos. Jie simbolizavo tvarką, stabilumą ir gyvenimo „susitvarkymą“. Įsigyti importinę „sienelę“ reiškė tarsi užbaigti svetainės paveikslą. Daugeliui šeimų tai buvo didelis įvykis, apie kurį žinodavo ir giminės, ir kaimynai.
Gauti tokius baldus nebuvo paprasta. Reikėjo laukti, ieškoti informacijos, turėti pažinčių arba patekti į sąrašus. Kartais pirkimas virsdavo atskira operacija, kurioje reikėjo ne tik pinigų, bet ir laiko, nervų bei sėkmės.
Kodėl šie daiktai buvo tokie svarbūs?
Šiandien gali atrodyti keista, kad žmonės taip vertino servizą, sietyną ar kilimą. Tačiau sovietmečiu jie gyveno aplinkoje, kur pasirinkimas buvo ribotas, o gražesnis, kokybiškesnis ar importinis daiktas tapdavo išskirtinumo ženklu.
Kai visų butai buvo panašūs, kai baldai, drabužiai ir buities prekės dažnai kartojosi, kiekvienas retesnis daiktas leido pasijusti truputį kitaip. Jis suteikdavo namams individualumo ir šeimai – pasididžiavimo.
Be to, tokie pirkiniai dažnai būdavo susiję su asmeninėmis istorijomis. Vienas giminaitis „gavo per darbovietę“, kitas parsivežė iš komandiruotės, trečias stovėjo eilėje nuo nakties, ketvirtas sumokėjo daugiau „per pažįstamus“. Daiktas tapdavo ne tik daiktu, bet ir prisiminimu apie pastangas jį gauti.
Kas iš tų „trofėjų“ liko šiandien?
Dalis sovietmečio prestižo daiktų šiandien grįžta kaip nostalgijos objektai. Juos perka kolekcininkai, interjero mėgėjai ar žmonės, norintys išsaugoti šeimos istoriją. Kitiems jie atrodo kaip nereikalinga našta – sunkūs baldai, seni indai, dulkių pilni sietynai ir kilimai, kuriems nebėra vietos šiuolaikiniuose namuose.
Tačiau net jei šie daiktai prarado praktinę vertę, jie išlaikė istorinę prasmę. Jie primena laiką, kai paprastas pirkimas galėjo būti didelis pasiekimas, o svetainės interjeras tapdavo savotišku šeimos biografijos puslapiu.
Sovietmečio „trofėjai“ šiandien atrodo keisti tik tada, jei pamirštame jų kontekstą. Tada tai nebuvo vien indai, baldai ar kepurės. Tai buvo žmonių bandymas susikurti jaukumą, orumą ir mažą prabangos jausmą sistemoje, kurioje net paprasti daiktai dažnai buvo nepasiekiami.
