Tarptautinis olimpinis komitetas (TOK) džiaugiasi žiemos žaidynių sugrįžimu į Alpių sniegą, tačiau už blizgančių vaizdų slypi daug sudėtingesnė realybė. 2026-ųjų žiemos olimpinės žaidynės Italijoje – Milane ir Kortinoje d’Ampeco – žadėjo būti tvarumo pavyzdys, tačiau vis daugiau ženklų rodo, kad ši olimpinė pasaka kainuoja gerokai daugiau, nei buvo žadėta. Ir ne tik pinigais.
Po įspūdingų Paryžiaus vasaros žaidynių Italija tikisi pratęsti sėkmės istoriją. Alpių panorama, snieguotos trasos ir įspūdinga atidarymo ceremonija Milane, „San Siro“ stadione, turi sukurti šventę, į kurią suplūs iki dviejų milijonų lankytojų. Tai – ambicingas planas, kuriuo siekiama parodyti, kad žiemos olimpinės žaidynės dar gali būti patrauklios ir aktualios.
Dvi sostinės, penkios valandos kelio ir viena problema
2026-ųjų žaidynės bus pirmosios istorijoje, turinčios net du miestus šeimininkus – Milaną ir Kortiną d’Ampecą. Prie jų prisidės dar penkios varžybų vietos Šiaurės Italijoje. Skamba įspūdingai, tačiau logistika greitai grąžina ant žemės. Tarp Milano ir Kortinos – daugiau nei penkios valandos kelio automobiliu. Tiek pat užtrunka ir kelionė tarp Kortinos, kur varžysis moterys, ir Bormijaus, kuriame vyks vyrų kalnų slidinėjimo rungtys.
Tokio išskaidymo kaina – olimpinė dvasia, kurią taip mėgsta akcentuoti Tarptautinis olimpinis komitetas. Sportininkų, sirgalių ir komandų susitelkimas vienoje vietoje tampa beveik neįmanomas, o žaidynės vis labiau primena kelis atskirus renginius po vienu prekės ženklu.
Tvarumo pažadai ir milijardų sąskaita
Milano–Kortinos paraiška buvo reklamuojama kaip „beveik paruošta“ – esą dauguma arenų jau egzistuoja, todėl nereikės masinių statybų. Tačiau realybė pasirodė kur kas brangesnė. Nors lyginant su Pekino 2022-ųjų žaidynėmis, kainavusiomis apie 32,5 mlrd. eurų, Italijos projektas atrodo kuklesnis, investicijos vis tiek siekia apie 3,5 mlrd. eurų.
Didelė dalis šių pinigų skiriama ne naujoms arenoms, o renovacijoms, infrastruktūrai, keliams ir logistikai. Kritikai pabrėžia, kad „tvarumo“ etiketė čia tampa labiau rinkodaros terminu nei realiu aplinkosauginiu sprendimu.
Klimatas ir pinigai spaudžia TOK į kampą
Problema platesnė nei viena olimpiada. TOK vis sunkiau rasti regionų, galinčių patikimai surengti žiemos žaidynes. Klimato kaita trumpina sniego sezonus, o augančios statybų ir infrastruktūros kainos atbaido potencialius šeimininkus. Todėl vis garsiau kalbama apie rotacinį modelį – naudoti jau egzistuojančias trasas, arenas ir šuolių kompleksus skirtingose šalyse, vietoje to, kad kas ketverius metus būtų statoma iš naujo.
Tokie svarstymai rodo, kad dabartinis modelis artėja prie ribos. Olimpinė teisė „pasveikinti pasaulio jaunimą“ vis dar vilioja, tačiau kartu ateina ir griežtos TOK sąlygos, milžiniškas aparatas bei spirale kylančios išlaidos.
Brangi pamoka ateities žaidynėms
Milano–Kortinos žaidynės gali tapti lūžio tašku. Jos parodys, ar įmanoma suderinti olimpines ambicijas, finansinį realizmą ir aplinkosaugą, ar tai tik gražiai supakuota iliuzija. Viena jau aišku: žiemos olimpinės žaidynės Alpėse nebėra vien sporto šventė. Tai brangi, sudėtinga ir vis labiau politinė pramoga, kurios kaina kasmet auga.
Šaltinis: https://www.fr.de/meinung/kommentare/olympische-winterspiele-teurer-spass-in-den-alpen-94156700.html
