Penki žodžiai, kuriuos verta ištarti vos pabudus: liaudies tikėjimuose jie laikyti sėkmės raktu

Kartais diena sugenda dar neprasidėjusi. Vos atsikeli, o galvoje jau sukasi nebaigti darbai, sąskaitos, nemalonus pokalbis, žinutė, į kurią nesinori atsakyti, ir tas tylus jausmas, kad viskas vėl bus sunkiau, nei norėtųsi. Tokiais rytais žmogus dažnai net nepastebi, ką pirmiausia pasako sau: „nespėsiu“, „nepavyks“, „vėl tas pats“, „man nesiseka“. Ir būtent čia, pagal senus liaudies tikėjimus, prasideda ne diena, o kryptis, kuria ji gali pasisukti.

Nuo seno žmonės tikėjo, kad žodis nėra tuščias garsas. Jis gali nuraminti, pastumėti, sustabdyti, sušildyti arba, priešingai, atimti jėgas. Todėl kai kurie žodžiai buvo laikomi palankiais – tokiais, kuriuos verta kartoti dažniau, ypač ryte, prieš svarbų darbą, kelionę, pokalbį ar naują pradžią. Jie nebuvo suvokiami kaip stebuklingas burtažodis, kuris per vieną naktį pakeis gyvenimą, bet kaip mažas kasdienis signalas sau: aš renkuosi ne baimę, o veiksmą.

Šiandien į tai galima žiūrėti ir paprasčiau. Žodžiai keičia dėmesį. Kai žmogus nuolat kartoja, kad jam nesiseka, jis pradeda matyti daugiau nesėkmių. Kai kasdien bent trumpam sustoja prie dėkingumo, vilties ar pasitikėjimo, smegenys pradeda ieškoti kitų atramos taškų. Liaudies tikėjimai tai aiškino sava kalba: geri žodžiai pritraukia gerus įvykius.

Kodėl žodžiams buvo priskiriama tokia galia?

Seniau žmogus gyveno daug arčiau gamtos, namų, šeimos ir kasdienių ženklų. Nebuvo programėlių, kurios primintų apie nuotaiką, produktyvumą ar tikslus. Buvo rytinis vanduo, duona ant stalo, slenkstis, per kurį išeini iš namų, ir žodžiai, kuriuos ištari prieš pradėdamas dieną. Todėl kalba turėjo beveik apeiginę reikšmę.

Neatsitiktinai tiek daug papročių siejosi su palinkėjimais: prieš kelionę linkėta gero kelio, prieš darbą – sėkmės, prieš valgį – padėkota, o prieš svarbų sprendimą žmogus dažnai pats sau tyliai pasakydavo kažką padrąsinančio. Tai buvo ne tik gražūs žodžiai. Tai buvo būdas susikaupti, nuraminti mintis ir įeiti į dieną ne tuščiomis rankomis.

Šiandien tie patys žodžiai gali veikti ne mistiškai, o labai žmogiškai. Jie primena, kas svarbu. Jie pakeičia vidinį toną. Jie leidžia pamatyti, kad net sudėtingą dieną žmogus dar turi bent vieną dalyką, už kurio gali užsikabinti.

„Ačiū“ – žodis, kuris, sakoma, padaugina tai, ką jau turite

Pirmasis žodis – „ačiū“. Liaudies tikėjimuose jis siejamas su gausa, šviesa ir gerų dalykų padauginimu. Ne todėl, kad ištarus „ačiū“ ant stalo staiga atsiras pinigų ar išsispręs visos problemos, o todėl, kad dėkingumas keičia žmogaus žvilgsnį. Jis trumpam sustabdo mintį apie trūkumą ir primena, kad gyvenime jau yra dalykų, kurie laiko.

„Ačiū“ verta sakyti ne automatiškai, o konkrečiai. Ačiū už ramų rytą. Ačiū už žmogų, kuris parašė gerą žinutę. Ačiū už darbą, kurį pavyko užbaigti. Ačiū už sveikatą, už namus, už šiltą arbatą, už galimybę pradėti iš naujo. Kuo konkrečiau pasakomas dėkingumas, tuo labiau jis veikia. Tuomet tai nebėra mandagumo formulė, o tarsi vidinis persijungimas.

Antrasis žodis – „galiu“. Jis ypač svarbus tiems, kurie dažnai save stabdo dar nepradėję. „Aš negaliu“, „ne man“, „per sunku“, „vis tiek nepavyks“ – tokios frazės ilgainiui tampa nematomomis sienomis. Žodis „galiu“ tų sienų iš karto nenugriauna, bet padaro jose pirmą plyšį. Jis nepažada lengvo kelio, tačiau leidžia pabandyti.

Ryte galima pasakyti paprastai: „Aš galiu susitvarkyti su šia diena.“ Prieš sunkų pokalbį: „Aš galiu kalbėti ramiai.“ Prieš darbą, kuris gąsdina: „Aš galiu pradėti nuo pirmo žingsnio.“ Tokia frazė nepadaro žmogaus nepažeidžiamo, bet padeda nepasitraukti dar prieš startą.

„Tikiu“ ir „meilė“ – du žodžiai, kurie keičia vidinę būseną

Trečiasis žodis – „tikiu“. Liaudies tikėjimuose tikėjimas buvo siejamas su keliu į priekį. Žmogus, kuris tiki, dar nėra pasiekęs rezultato, bet jau nėra visiškai pasidavęs. Tai labai svarbus skirtumas. Kai sakome „tikiu“, mes tarsi paliekame pravertas duris tam, kas dar gali įvykti.

„Tikiu“ galima vartoti labai paprastai: „Tikiu, kad rasiu sprendimą“, „tikiu, kad ši situacija pasikeis“, „tikiu savo jėgomis“, „tikiu, kad ši diena gali būti geresnė, nei atrodo dabar“. Tai nėra garantija. Tai kryptis. O kryptis kartais žmogui yra svarbiau už tobulą planą.

Ketvirtasis žodis – „meilė“. Jis galbūt skamba jautriausiai, todėl kai kurie jo vengia. Bet liaudies tikėjimuose meilė buvo laikoma vienu stipriausių geros energijos žodžių. Ji siejama ne tik su romantika, bet ir su namų ramybe, šeimos šiluma, savęs priėmimu, rūpesčiu kitais ir gebėjimu neapsikrauti vien pykčiu.

Sakyti „myliu“ verta tada, kai tai tikra. Artimam žmogui, vaikui, partneriui, tėvams, draugui. Bet kartais ne mažiau svarbu šį žodį nukreipti ir į save. Ne pompastiškai, o tyliai: „Aš renkuosi elgtis su savimi švelniau.“ Žmogus, kuris visą dieną save bara, retai jaučiasi stiprus. Meilė šiuo atveju yra ne silpnumas, o vidinė atrama.

Penktasis žodis – „sėkmė“: kada jį tarti, kad jis veiktų stipriausiai?

Penktasis žodis – „sėkmė“. Būtent jis dažniausiai minimas prieš svarbius darbus, egzaminus, keliones, pokalbius ar naujas pradžias. Liaudies tikėjimuose buvo manoma, kad sėkmės palinkėjimas atveria kelią palankesnėms aplinkybėms. Todėl žmonės linkėdavo sėkmės ne šiaip sau, o prieš momentus, kai žmogui reikėjo drąsos.

Tačiau „sėkmė“ neturėtų būti tariama kaip tuščias žodis. Geriausia ją susieti su veiksmu: „Esu pasiruošęs sėkmei“, „šiandien darau tai, ką galiu“, „sėkmė ateina per mano pastangas“, „priimu geras galimybes“. Tokia formuluotė padeda ne laukti stebuklo, o pastebėti progą, kai ji pasirodo.

Įdomu tai, kad visi penki žodžiai veikia skirtingomis kryptimis. „Ačiū“ grąžina į tai, ką jau turite. „Galiu“ leidžia veikti. „Tikiu“ palaiko, kai dar nėra aiškaus rezultato. „Meilė“ minkština vidinę įtampą. „Sėkmė“ nukreipia žvilgsnį į palankią baigtį. Kartu jie sudaro paprastą kasdienį ritualą, kuriam nereikia nei specialios vietos, nei ypatingo laiko.

Galima juos ištarti ryte prieš išeinant iš namų. Galima užrašyti užrašų knygelėje. Galima pasakyti mintyse automobilyje, einant į darbą ar ruošiantis svarbiam skambučiui. Svarbiausia – nedaryti to mechaniškai. Žodis turi prasmę tik tada, kai žmogus bent akimirkai sustoja ir pats patiki tuo, ką sako.

Ar penki žodžiai pakeis gyvenimą per dieną? Greičiausiai ne. Bet jie gali pakeisti toną, kuriuo žmogus pradeda rytą. O kartais būtent nuo to ir prasideda didžiausi pokyčiai: nuo mažo sakinio, kuris vietoj baimės įjungia viltį.

Įvertinkite šį straipsnį:

 

 

 

 

 

Kraunami duomenys...

Ačiū už jūsų įvertinimą!