Per pirmą pasimatymą jis padovanojo man brangią piniginę: iš pradžių pasijutau ypatinga, bet paskui kilo labai nemalonus įtarimas

Su vyrais per pažinčių programėles susitikdavau ne pirmą kartą. Ne todėl, kad desperatiškai ieškočiau vyro ar iškart įsivaizduočiau vestuves, vaikų vardus ir baltą virtuvę su marmuriniu stalviršiu. Tiesiog kartais norisi išeiti iš namų, pasikalbėti su nauju žmogumi, gražiau apsirengti ir pajusti, kad gyvenimas nėra vien darbas, parduotuvė, skalbiniai ir serialas vakare.

Dažniausiai tokie pasimatymai būdavo labai paprasti. Kava mieste, trumpas pasivaikščiojimas, kartais vakarienė. Vieni vyrai kalbėdavo tik apie save, kiti iškart klausdavo, kiek uždirbu, treti po pusvalandžio jau siūlydavo „užsukti pas juos“. Būdavo ir normalių, bet niekas taip rimtai neužkabindavo.

Kol neatsirado jis.

Pavadinkime jį Arnu. Nuotraukose atrodė solidus, tvarkingas, be tų keistų veidrodžio asmenukių sporto salėje ir be žuvų rankose. Rašė gražiai, be vulgarumo, bet ne nuobodžiai. Turėjo humoro jausmą, mokėjo palaikyti pokalbį ir, kas man svarbiausia, neskubino įvykių. Bent jau iš pradžių.

Savaitę susirašinėjome beveik kasdien. Jis buvo išvykęs į komandiruotę, todėl susitikimą atidėjome iki jo grįžimo. Kai parašė, kad jau Lietuvoje ir norėtų tą patį vakarą mane pakviesti vakarienės, aš sutikau. Ir tik tada sužinojau, kad jis rezervavo staliuką restorane, į kurį pati turbūt nebūčiau ėjusi be progos. Ne todėl, kad negalėčiau sau leisti, bet todėl, kad tokios vietos man visada atrodė truputį „ne mano gyvenimui“.

Tą vakarą ruošiausi taip, lyg eičiau ne į pasimatymą, o į mažą gyvenimo egzaminą. Išsiploviau galvą, ilgai rinkausi suknelę, pasidariau makiažą, kurį bandžiau padaryti taip, kad atrodytų „natūraliai“, nors užtrukau beveik valandą. Jaučiausi graži. Ir, tiesą sakant, šiek tiek jaudinausi.

Nauja piniginė

Viskas buvo taip tobula, kad pradėjau laukti, kada pasirodys kabliukas

Arnas atvažiavo laiku. Ne „jau beveik“, ne „dar penkios minutės“, ne „atsiprašau, kamštis“. Tiesiog laiku. Išlipo iš automobilio, pasisveikino, įteikė gėlių ir atidarė dureles. Skamba kaip scena iš filmo, bet tuo metu man tai tikrai suveikė. Pasijutau moterimi, dėl kurios kažkas pasistengė.

Restorane jis elgėsi nepriekaištingai. Nepertraukinėjo, nekalbėjo padavėjui iš aukšto, nesigyrė pinigais, nors buvo aišku, kad jam tos kainos meniu nekelia jokio streso. Kalbėjomės apie keliones, darbą, vaikystę, keistas šeimos tradicijas, net apie tai, kokių žmonių bijome santykiuose. Pokalbis ėjo lengvai, be nejaukių pauzių.

Aš net pagavau save galvojant: nejaugi šį kartą tikrai normalus?

Vakarienė buvo puiki. Jis užsakė jūros gėrybių, pasiūlė vyno, bet nespaudė, kai pasakiau, kad noriu tik taurės. Aš jaučiau, kad jis moka būti dėmesingas. Ne lipšnus, ne įkyrus, ne tas, kuris po dviejų komplimentų jau mano, kad moteris jam skolinga. Tiesiog dėmesingas.

Pasimatymo pabaigoje jis apmokėjo sąskaitą. Aš padėkojau. Jau ruošiausi atsisveikinti, kai jis iš vidinės švarko kišenės ištraukė nedidelę gražią dėžutę.

„Čia tau“, – pasakė.

Iš pradžių net nesupratau, kaip reaguoti. Galvojau, gal koks simbolinis niekutis. Gal šokoladas, gal kvepalų mėginukas, gal kažkas juokingo iš mūsų susirašinėjimo. Bet kai jis atidarė dėžutę, pamačiau brangią odinę piniginę.

Gražią. Tikrai gražią. Tokią, kokią galbūt pati apžiūrinėčiau parduotuvėje, bet padėčiau atgal, nes „kam man dabar tokia“.

Ir tą sekundę kažkas manyje sustojo.

Brangi dovana per pirmą pasimatymą nėra tik dovana

Aš žinau, kai kurios moterys dabar pasakytų: „Kvaila, reikėjo imti.“ Kitos sakytų: „Pagaliau normalus vyras, o ne tie, kurie už kavą siūlo pasidalinti.“ Trečios iškart įtartų, kad jis nori mane nusipirkti.

O aš sėdėjau, žiūrėjau į tą piniginę ir jaučiau ne džiaugsmą, o spaudimą.

Galbūt jis to nenorėjo. Galbūt jam tai atrodė tiesiog gražus gestas. Gal jis tikrai yra iš tų vyrų, kurie mėgsta dovanoti. Bet man pirmas pasimatymas nėra ta vieta, kur žmogus jau turėtų įteikinėti brangias dovanas. Mes dar vienas kito nepažinojome. Mes nebuvome pora. Nebuvome net tikri, ar susitiksime antrą kartą.

Brangi dovana tokioje situacijoje staiga pakeičia atmosferą. Tu jau nebe tik moteris, kuri vakarieniavo ir gražiai praleido vakarą. Tu tampi žmogumi, kuris kažką gavo. O kai kažką gauni, net jei niekas garsiai nepasako, viduje atsiranda klausimas: ar dabar kažko tikimasi mainais?

Aš mandagiai atsisakiau. Pasakiau, kad dovana labai graži, bet man nejauku ją priimti per pirmą susitikimą. Bandžiau šypsotis, kad nesugadinčiau vakaro. Jis irgi nusišypsojo. Pasakė: „Kaip nori.“ Dėžutę ramiai uždarė ir įsidėjo atgal.

Jis neįsižeidė. Bent jau taip atrodė.

Bet kažkas pasikeitė.

Po to dar susitikome kelis kartus. Jis vis dar buvo mandagus, vis dar gražiai bendravo, bet nebeliko tos šilumos. Lyg būčiau neišlaikiusi kažkokio testo, apie kurį man niekas nepasakė. Jis rečiau rašė, trumpiau atsakinėjo, pasimatymai tapo nebe tokie gyvi. Aš pradėjau galvoti: gal tikrai jį įskaudinau? Gal jis norėjo parodyti dėmesį, o aš atstūmiau? O gal, priešingai, aš labai laiku pajutau, kad čia kažkas ne taip?

Blogiausia, kai žmogus tau patinka, bet tavo intuicija jau sėdi kampe ir tyliai kužda: „Neskubėk.“

Dosnumas gražu, bet tik tada, kai po juo nėra kabliuko

Po kelių dienų papasakojau istoriją draugėms. Viena pasakė, kad aš pati kalta – normalūs vyrai dabar reti, o aš dar dovanas atmetu. Kita, priešingai, pareiškė, kad brangi piniginė per pirmą pasimatymą yra raudona vėliava. Trečia bandė būti praktiška: „Reikėjo priimti ir žiūrėti, kas bus.“

Bet man vis tiek nedavė ramybės ne pati piniginė, o jo atšalimas po mano atsisakymo.

Jeigu dovana buvo nuoširdi, kodėl jis pasikeitė? Jeigu jam svarbu buvo mane pradžiuginti, jis turėjo suprasti, kad man tiesiog nejauku. Juk atsisakiau ne jo kaip žmogaus, o per brangaus gesto per anksti. Bet jei dovana buvo būdas sukurti skolą, tada mano atsisakymas galėjo sugadinti jo planą.

Ir čia, man atrodo, yra visa esmė.

Dovana pati savaime nėra blogis. Yra vyrų, kurie tikrai mėgsta dovanoti, kurie taip rodo dėmesį, kuriems dosnumas natūralus. Bet yra ir tokių, kurie dovanas naudoja kaip kabliuką. Iš pradžių gražus restoranas, tada brangi piniginė, tada komplimentai, o vėliau – nebylus lūkestis, kad moteris turi būti dėkinga, švelnesnė, paklusnesnė, prieinamesnė.

Pirmame pasimatyme brangi dovana gali būti ne romantika, o spaudimas su gražiu kaspinu.

Aš nenorėjau būti nemandagi. Nenorėjau jo įžeisti. Bet dar labiau nenorėjau pradėti santykių jausdama, kad esu kažką skolinga žmogui, kurio dar nepažįstu.

Dabar galvoju, kad padariau teisingai. Ne todėl, kad Arnas būtinai blogas žmogus. Galbūt jis tiesiog kitaip supranta pasimatymus. Galbūt jo pasaulyje dovanos reiškia dėmesį, statusą, dosnumą. Bet mano pasaulyje pasitikėjimas neatsiranda iš dėžutės. Jis atsiranda iš elgesio po to, kai žmogui pasakai „ne“.

Ir būtent čia aš pamačiau daugiausia.

Ne piniginėje. Ne restorane. Ne gėlėse.

O jo reakcijoje.

Nes pirmas pasimatymas gali būti tobulas iki smulkmenų, bet tikras žmogus pasimato tada, kai kažkas vyksta ne pagal jo scenarijų.