Skrydis daugeliui jau seniai tapo beveik įprasta kelionės dalimi. Atvyksti į Vilniaus, Kauno ar Palangos oro uostą, praeini saugumo patikrą, nusiperki kavos, atsisėdi prie vartų, įlipi į lėktuvą, prisisegi diržą ir lauki pakilimo. Viskas atrodo paprasta ir pažįstama. Tačiau iš tikrųjų už kiekvienos tokios kelionės slypi daugybė dalykų, apie kuriuos keleiviai retai susimąsto. Pilotai, orlaivių technikai ir skrydžių palydovai puikiai žino, kodėl salone sausėja gerklė, kodėl maistas danguje atrodo blankesnis, kodėl vienose vietose mažiau pykina, o deguonies kaukės skirtos ne visam skrydžiui, o tik kelioms svarbiausioms minutėms.
Vienas pirmųjų dalykų, kurį pajunta dažnas keleivis, yra sausumas. Vos kelios valandos lėktuve, ir pradeda džiūti lūpos, perštėti gerklę, norisi vandens, pavargsta akys. Tai ne įsivaizdavimas. Oras lėktuvo salone iš tiesų yra labai sausas. Drėgmė aukštyje dažnai būna gerokai mažesnė nei įprastuose namuose ar biure, o kartais prilygsta itin sausam dykumos orui. Dėl to organizmas greičiau netenka skysčių per kvėpavimą ir odą, todėl po skrydžio žmogus gali jaustis pavargęs, apsunkęs, su galvos skausmu, nors visą laiką tiesiog sėdėjo.
Dėl tos pačios priežasties lėktuve verta atsargiau žiūrėti į kavą ir alkoholį. Puodelis kavos prieš ankstyvą skrydį į Londoną ar taurė vyno pakeliui į atostogas gali atrodyti kaip maloni kelionės pradžia, bet abu gėrimai gali dar labiau sustiprinti dehidratacijos jausmą. Paprastas vanduo skrydžio metu yra geriausias draugas. Geriausia turėti tuščią gertuvę, ją prisipildyti jau praėjus saugumo patikrą ir gurkšnoti reguliariai, o ne tik tada, kai troškulys jau stiprus.
Sausas oras keičia ir skonio pojūtį. Danguje mūsų skonio receptoriai veikia ne taip jautriai kaip ant žemės, ypač kai kalbama apie saldumą ir sūrumą. Todėl lėktuvo maistas dažnai atrodo prėskas, net jei iš tiesų buvo paruoštas normaliai. Oro linijos tai žino, todėl patiekalai skrydžiams dažnai gaminami su ryškesniais prieskoniais, sodresniais padažais ir intensyvesniu skoniu. Tai nėra tik bandymas „užmaskuoti“ paprastą maistą — tai prisitaikymas prie to, kaip žmogaus kūnas reaguoja aukštyje.
Savo taisykles turi ir pilotų maistas. Daugelyje oro linijų įgulos nariai, ypač kapitonas ir antrasis pilotas, nevalgo visiškai to paties patiekalo. Priežastis labai paprasta: saugumas. Jei vienas žmogus blogai pasijustų dėl maisto, kitas neturėtų būti paveiktas to paties patiekalo. Keleiviui tai gali atrodyti smulkmena, bet aviacijoje smulkmenų beveik nėra. Ten net paprastas pietų pasirinkimas gali būti saugumo sistemos dalis.
Dar vienas dažnas skrydžio palydovas — patinusios kojos. Po kelių valandų sėdėjimo batai staiga atrodo ankštesni, kojinės įsispaudžia į odą, blauzdos apsunksta. Tai dažniausiai nutinka ne dėl kažkokios paslaptingos lėktuvo „chemijos“, o dėl ilgo nejudėjimo. Kai einame, kojų raumenys padeda kraujui grįžti širdies link. Kai ilgai sėdime beveik nejudėdami, šis natūralus siurblys veikia daug prasčiau, todėl skysčiai labiau kaupiasi kojose.
Dėl to ilgesniuose skrydžiuose verta pajudėti. Nebūtina kas pusvalandį marširuoti per visą saloną, bet jei skrydis trunka kelias valandas, verta bent kartais atsistoti, nueiti iki tualeto, pramankštinti pėdas. Net sėdint galima kelti kulnus, sukti pėdas, tempti pirštus į save ir nuo savęs. Tai atrodo labai paprasta, bet kūnui skirtumas didelis. Jei žmogus turi venų problemų, linkęs į tinimą arba laukia ilgas skrydis, kompresinės kojinės gali būti tikrai naudingos. Jas geriausia apsimauti dar prieš kelionę į oro uostą, o ne tada, kai kojos jau patinusios.
Kur sėstis, jei pykina, ir kodėl ausys užgula būtent leidžiantis
Žmonės, kuriuos lėktuve greitai supykina, dažnai renkasi vietas atsitiktinai: prie lango, prie tako, arčiau išėjimo, toliau nuo tualeto. Tačiau jei svarbiausia — kuo mažiau jausti supimą, geriausia rinktis vietas arčiau sparnų. Būtent ten lėktuvas juda stabiliausiai, nes ši zona yra arčiau orlaivio svorio centro. Lėktuvą galima įsivaizduoti kaip dideles sūpuokles: kuo toliau nuo centro sėdi, tuo labiau jauti judesį. Priekyje ir gale svyravimai paprastai jaučiami stipriau, o ties sparnais jie būna švelnesni.
Tai nereiškia, kad sėdėdami prie sparno visiškai nejausite turbulencijos. Jei oras nelygus, lėktuvas vis tiek gali krustelėti, pakilti ar nusileisti keliais metrais, sudrebėti. Tačiau pats judesys dažnai bus ne toks aštrus ir ne toks platus kaip uodegoje. Todėl keleiviams, kurie bijo turbulencijos arba linkę į judesio ligą, vieta ties sparnu gali būti geresnis pasirinkimas nei paskutinės eilės.
Turbulencija apskritai yra vienas labiausiai keleivius gąsdinančių reiškinių, nors pilotams tai yra įprasta darbo dalis. Lėktuvas sukurtas atlaikyti daug didesnes apkrovas nei tos, kurias paprastai patiria skrydžio metu. Keleiviui turbulencija gali atrodyti baisi, nes kūnas staiga pajunta kritimo ar kratymo jausmą, bet pačiam orlaiviui tai dažniausiai nėra pavojus. Pavojingiau yra ne turbulencija lėktuvui, o neprisisegęs keleivis salone. Todėl saugos diržas svarbus ne dėl formalumo. Jis saugo nuo smūgio į porankį, lubas ar šalia esantį žmogų, jei lėktuvas staigiau krustelėtų.
Dar vienas nemalonus pojūtis — užgulusios ausys. Dažniausiai tai nutinka kylant arba leidžiantis, kai keičiasi slėgis. Mūsų vidurinė ausis su nosiarykle sujungta Eustachijaus vamzdeliu, kuris padeda išlyginti slėgį. Kai slėgis keičiasi greitai, šis vamzdelis ne visada spėja prisitaikyti, ypač jei žmogus sloguoja, serga, turi alergiją ar užgulusią nosį. Tada ausyse atsiranda spaudimo, užgulimo ar net skausmo jausmas.
Padėti sau galima labai paprastai. Kylant ir leidžiantis verta kramtyti gumą, čiulpti saldainį, dažniau ryti seiles arba žiovauti. Visa tai padeda atverti Eustachijaus vamzdelį. Kai kuriems padeda ir vadinamasis Valsalvos manevras: užspaudus nosį ir užčiaupus burną labai švelniai bandyti iškvėpti. Svarbiausia nedaryti to grubiai ir per jėgą, nes ausies būgneliui spaudimas tikrai nepatiktų. Jei žmogus skrenda smarkiai sirgdamas sloga ar sinusitu, ausų skausmas gali būti stipresnis, todėl prieš kelionę verta pasirūpinti nosies gleivinės būkle.
Lėktuve yra ir daugiau dalykų, kurie atrodo keistai, kol nesupranti jų logikos. Pavyzdžiui, deguonies kaukės. Daugelis įsivaizduoja, kad jos sujungtos su milžiniškais deguonies balionais ir galėtų veikti labai ilgai. Iš tiesų daugelyje keleivinių lėktuvų jos skirtos ribotam laikui — paprastai keliolikai minučių. Bet tiek ir reikia. Jei aukštai ore salone staiga sumažėtų slėgis, kaukės suteiktų keleiviams kvėpuoti tinkamą dujų mišinį tuo metu, kol pilotai leidžia lėktuvą į saugų aukštį, kuriame galima kvėpuoti be kaukių.
Štai kodėl saugumo instrukcijoje taip pabrėžiama taisyklė: pirmiausia kaukę užsidėkite sau, tik tada padėkite vaikui ar kitam keleiviui. Tai neskamba labai „gražiai“, bet yra visiškai logiška. Staiga netekus pakankamo deguonies kiekio, žmogus gali labai greitai prarasti aiškų mąstymą. Jei suaugęs žmogus pirmiausia bandys padėti kitam, pats gali nespėti užsidėti kaukės ir tapti ne pagalbininku, o dar vienu žmogumi, kuriam reikia pagalbos.
Kartais, iškritus kaukėms, keleiviai gali pajusti keistą kvapą arba pamatyti šiek tiek dūmų. Tai nebūtinai reiškia gaisrą. Kai kuriose sistemose deguonis gaunamas cheminės reakcijos metu, o ji gali skleisti specifinį kvapą ir šilumą. Tai dar vienas pavyzdys, kaip aviacijoje sprendimai būna ne tokie, kokius įsivaizduoja keleivis, bet labai praktiški ir apgalvoti.
Kodėl skrydis į rytus sunkesnis, o lėktuvo durų aukštyje neatidarysite
Laiko juostų skirtumas daugeliui atrodo kaip paprastas nuovargis, bet iš tikrųjų tai yra vidinio biologinio laikrodžio sutrikimas. Kūnas gyvena pagal vieną ritmą, o kelionės tikslas staiga reikalauja visai kito. Dėl to gali kankinti nemiga, mieguistumas dieną, galvos sunkumas, dirglumas, virškinimo sutrikimai. Ypač sunku būna tada, kai skrendama į rytus, nes organizmui dažniausiai lengviau pailginti dieną ir nueiti miegoti vėliau, negu priversti save užmigti anksčiau.
Pavyzdžiui, skristi iš Lietuvos į Niujorką daugeliui gali būti lengviau nei grįžti atgal. Skrendant į vakarus diena tarsi pailgėja, ir kūnas su tuo dažniau susitvarko paprasčiau. Grįžtant į rytus reikia anksčiau užmigti ir anksčiau atsikelti, o tai organizmui dažnai atrodo kaip mažas maištas. Todėl po tolimų kelionių nereikėtų planuoti svarbiausių susitikimų ar rimčiausių darbų iškart kitą rytą, jei tik yra galimybė. Kūnui reikia laiko pasivyti laikrodį.
Prisitaikyti padeda natūrali šviesa. Atvykus į kitą šalį verta kuo greičiau gyventi pagal vietos laiką: valgyti tada, kai ten valgoma, eiti į lauką dieną, vengti ilgo miego vidury dienos, jei tai sugadins naktį. Rytinė šviesa padeda kūnui pabusti, vakaro tamsa — suprasti, kad metas ilsėtis. Kai kurie žmonės naudoja melatoniną, bet su juo nereikėtų elgtis kaip su paprastu saldainiu miegui. Tai hormonas, todėl jei yra sveikatos problemų, vartojami vaistai ar kyla abejonių dėl dozės, geriau pasitarti su gydytoju ar vaistininku.
Dar vienas dažnas skraidymo mitas — baimė, kad kas nors aukštai ore gali atidaryti lėktuvo duris. Filmuose tokios scenos atrodo dramatiškai, bet realybėje fizika yra keleivių pusėje. Skrydžio aukštyje dėl didžiulio slėgio skirtumo durys yra taip stipriai prispaustos, kad žmogus jų tiesiog neatidarytų. Be to, durų konstrukcija ir saugumo sistemos sukurtos taip, kad toks scenarijus nebūtų realus įprasto skrydžio metu. Tad jei kažkas salone panikuoja ar elgiasi keistai, tai gali būti rimtas saugumo ir tvarkos klausimas, bet ne toks, kaip dažnai rodoma veiksmo filmuose.
Apskritai skrydis lėktuvu statistiškai yra viena saugiausių transporto rūšių, nors žmogaus smegenims tai nebūtinai atrodo ramu. Automobilyje mes jaučiamės kontroliuojantys situaciją, net jei pavojų kelyje daug daugiau. Lėktuve kontrolę perduodame nepažįstamiems žmonėms kabinoje, sėdime uždaroje erdvėje, girdime variklių garsus, jaučiame pakilimą, nusileidimą ir kiekvieną oro duobę. Nenuostabu, kad dalis keleivių patiria nerimą.
Jei baimė sustiprėja, verta grįžti prie kūno. Lėtas kvėpavimas padeda smegenims suprasti, kad pavojaus nėra čia ir dabar. Galima lėtai įkvėpti skaičiuojant iki keturių ir lėtai iškvėpti. Padeda ir paprastas dėmesio pratimas: mintyse įvardyti kelis dalykus, kuriuos matote, kelis garsus, kuriuos girdite, pojūčius kūne, vieną kvapą, vieną malonią mintį apie kelionės tikslą. Tai nukreipia dėmesį nuo panikos scenarijų į realybę.
Nereikia gėdytis pasakyti skrydžio palydovui, kad bijote. Jie tikrai yra matę ne vieną nerimaujantį keleivį ir dažnai moka nuraminti geriau nei šalia sėdintis atsitiktinis žmogus, kuris tik lepteli: „Ko čia bijai?“ Paprastas sakinys „man labai neramu skristi“ gali padėti gauti vandens, kelis raminančius žodžius ar tiesiog žmogišką dėmesį. Kartais to užtenka, kad skrydis nebeatrodytų toks vienišas.
Autobusas vietoj trapo, keistos sėdynės ir nematoma oro uosto logistika
Keleiviai dažnai pyksta, kai vietoj patogaus išėjimo per rankovę tenka lipti laiptais į lauką ir važiuoti autobusu iki terminalo. Ypač jei lyja, pučia vėjas arba reikia tampyti vaiką, kuprinę ir paltą vienu metu. Tačiau šis sprendimas dažniausiai nėra atsitiktinis. Už jo slypi oro uosto logistika, lėktuvų stovėjimo vietos, kainos ir laikas.
Naudotis keleivių tiltu prie terminalo oro linijoms dažnai kainuoja brangiau. Pigių skrydžių bendrovės, kurios skraidina daug žmonių už mažesnę kainą, neretai renkasi atokesnes stovėjimo vietas, nes taip taupo išlaidas ir gali greičiau apsukti lėktuvą kitam reisui. Keleiviui tai reiškia kelias minutes autobuse, o oro linijai — greitesnį pasiruošimą ir mažesnes sąnaudas. Kartais tai erzina, bet būtent iš tokių smulkių taupymų ir susideda pigesni bilietai.
Kartais autobusas naudojamas ir dėl paprastos oro uosto tvarkos. Ne visi lėktuvai telpa prie terminalo, ne visiems tuo metu yra laisvas tiltas, kai kuriuos orlaivius patogiau aptarnauti atokiau. Oro uostas yra tarsi didelė dėlionė, kurioje kiekvienas lėktuvas turi savo laiką, vietą, kuro papildymą, bagažo pakrovimą, valymą ir kitą skrydį. Keleiviai mato tik savo nepatogumą, bet už jo dažnai stovi labai tiksliai skaičiuojamas grafikas.
Įdomi ir pati lėktuvo salono konstrukcija. Keleivių sėdynės nėra tiesiog bet kaip prisuktos prie grindų. Jos tvirtinamos prie specialių grindyse esančių bėgelių, kurie leidžia gana greitai keisti salono išdėstymą. Oro linijos gali perkonfigūruoti saloną, pakeisti tarpą tarp eilių, įrengti daugiau ekonominės klasės vietų arba sukurti erdvesnę verslo klasę. Keleiviui atrodo, kad sėdynė „tiesiog stovi“, bet iš tikrųjų ji yra dalis labai praktiškos ir griežtai testuojamos sistemos.
Tai nereiškia, kad sėdynės laikosi silpnai. Atvirkščiai — aviacijoje tokios detalės tikrinamos itin griežtai. Sėdynės, jų užraktai, bėgeliai, diržai ir konstrukcijos turi atlaikyti didžiules apkrovas. Patogumas keleiviui yra svarbus, bet pirmiausia viskas kuriama taip, kad būtų saugu, lengvai prižiūrima ir greitai remontuojama.
Skrydžio palydovai taip pat žino daug daugiau, nei matome iš keleivio vietos. Jie nėra tik žmonės, kurie atneša kavos, paprašo ištiesinti atlošą ir patikrina diržus. Jie apmokyti evakuacijos, pirmosios pagalbos, konfliktų valdymo, gaisro gesinimo, bendravimo su panikuojančiais ar agresyviais keleiviais. Kai jie prašo atitraukti lango uždangas kylant ar leidžiantis, tai nėra kaprizas. Taip salone lengviau įvertinti situaciją lauke, o keleivių akys greičiau prisitaiko prie natūralios šviesos, jei prireiktų skubiai evakuotis.
Net prašymas pastatyti sėdynės atlošą vertikaliai turi aiškią priežastį. Kylant ir leidžiantis, kai įvyksta daugiausia aviacinių incidentų, praėjimai ir eilės turi būti kuo mažiau užblokuoti. Jei sėdynės atlošas atlenktas, už jo sėdinčiam žmogui sunkiau greitai išeiti. Tas pats galioja staliukams, rankinėms prie kojų ne vietoje ir ausinėms, per kurias žmogus negirdi instrukcijų.
Galiausiai skrydis yra ne tik kelionė iš taško A į tašką B. Tai sudėtinga sistema, kurioje susijungia fizika, medicina, logistika, psichologija ir tūkstančiai mažų taisyklių. Keleivis mato tik bilietą, vartus, sėdynę ir lagaminą. Pilotai ir skrydžio palydovai mato daug daugiau: oro sąlygas, slėgį, kuro skaičiavimus, keleivių elgesį, saugumo procedūras ir laiką, kurio kiekviena minutė turi reikšmę.
Todėl kitą kartą lipant į lėktuvą verta prisiminti: daug kas, kas atrodo nepatogu ar keista, iš tikrųjų turi priežastį. Sausas oras, išjungtas apšvietimas leidžiantis, prašymas prisisegti diržą, autobusas iki terminalo, blankesnis maisto skonis ar net tai, kurioje vietoje labiau krato — visa tai nėra atsitiktinumai. Skrydis yra pilnas nematomų sprendimų, kuriuos geriausiai supranta tie, kurie danguje dirba kasdien.
Nepraleiskite svarbiausių naujienų
Užsiprenumeruokite ir kiekvieną rytą gaukite svarbiausių dienos straipsnių santrauką.
