Vis sakiau sau: dar ne sezonas, dar šalta, dar spėsiu. O tada vieną vakarą glostydama šunį pajutau mažą kietą tašką prie ausies. Tas jausmas buvo nemalonus ne tik dėl pačios erkės, bet ir dėl kaltės, kad galėjau pasirūpinti anksčiau. Dabar pavasarį nelaukiu „tikros šilumos“, nes gamta nelaukia mano patogaus laiko.
„Tik trumpam išėjome pasivaikščioti“
Tą vakarą nieko ypatingo nebuvo. Paprastas pasivaikščiojimas po darbo, tas pats takelis prie daugiabučių, keli medžiai, truputis žolės, jokio miško ir jokių ilgų žygių. Mano šuo lakstė kaip visada: nosis prie žemės, uodega aukštai, akys pilnos džiaugsmo dėl kiekvieno kvapo.
Grįžę namo aš nusiploviau rankas, pripyliau jam vandens ir atsisėdau ant sofos. Jis kaip visada prisiglaudė šalia, padėjo galvą man ant kelių, o aš pradėjau glostyti už ausies.
Tada pirštai užkliuvo už kažko mažo.
Iš pradžių pagalvojau, kad gal šašiukas. Gal įsivėlęs mažas žolių gabalėlis. Bet kai praskyriau kailį, pamačiau ją. Mažą, tamsią erkę, įsisiurbusią prie ausies.
Viduje viskas nemaloniai susitraukė.
Ne todėl, kad niekada nebuvau mačiusi erkės. O todėl, kad tą akimirką labai aiškiai supratau: aš vis atidėliojau apsaugą. Ne iš blogos valios. Ne todėl, kad šuo man nerūpėjo. Tiesiog vis rasdavau pasiteisinimą.
Dar šalta. Dar tik kovas. Dar palauksiu algos. Dar pasitarsiu su veterinaru. Dar šį savaitgalį.
O erkė nelaukė.
Erkėms nereikia vasaros
Daug žmonių vis dar galvoja, kad erkės pavojingos tik tada, kai lauke jau tikra šiluma, kai einame į mišką, sodybą ar aukštą žolę. Bet realybė daug paprastesnė ir nemalonesnė: erkės gali būti aktyvios jau tada, kai temperatūra pakyla vos keliais laipsniais virš nulio.
Todėl pavasaris šunų šeimininkams prasideda anksčiau, nei atrodo. Ne tada, kai išsitraukiame vasarinius batus. Ne tada, kai sužaliuoja visa pieva. O tada, kai šuo vėl pradeda ilgiau uostinėti pakraščius, lįsti prie krūmų ir voliotis žolėje.
Erkė nebūtinai laukia giliame miške. Ji gali būti kiemo žolėje, parke, prie tako, sodybos pakraštyje, net ten, kur kasdien vaikštote metų metus.
Būtent tai mane ir supurtė labiausiai. Mes nebuvome nuėję niekur „pavojingai“. Nebuvo ilgo žygio. Nebuvo aukštų pievų. Buvo tik įprastas vakaras ir mano klaidingas įsitikinimas, kad dar spėsiu.
Kaltė, kurią supranta daugelis šeimininkų
Tą vakarą, radusi erkę, pirmiausia pasimečiau. Norėjosi ją kuo greičiau pašalinti, bet kartu bijojau padaryti klaidą. Rankos drebėjo labiau, nei norėčiau pripažinti.
Paskambinau draugei, kuri turi du šunis. Ji ramiai pasakė:
– Tik netepk aliejumi, nesukinėk bet kaip. Jei turi pincetą ar specialų erkių traukiklį, ištrauk kuo arčiau odos ir stebėk šunį.
Aš ištraukiau erkę, dezinfekavau vietą ir dar ilgai sėdėjau šalia šuns, žiūrėdama, kaip jis ramiai miega, nė neįtardamas, kokį nerimą sukėlė.
Ir tada atėjo kaltė.
Tas tylus, nemalonus jausmas, kai supranti, kad pavojus atsirado ne todėl, jog nieko negalėjai padaryti. Atvirkščiai – galėjai. Tik atidėliojai.
Žinoma, net ir naudojant apsaugą rizika visiškai neišnyksta. Bet ji gali gerokai sumažėti. O svarbiausia – tu bent žinai, kad padarei tai, ką galėjai.
Ką daryti radus erkę ant šuns
Jeigu ant šuns radote erkę, pirmiausia svarbu nepanikuoti. Kuo ramiau elgsitės, tuo lengviau bus ją pašalinti saugiai.
Erkę reikėtų traukti specialiu erkių traukikliu arba pincetu, suimant kuo arčiau odos. Traukti reikia tolygiai, neskubant, nespaudžiant erkės kūno. Nereikėtų jos tepti aliejumi, spiritu, kremu ar bandyti „uždusinti“. Tokie būdai gali tik padidinti riziką, kad erkė į žaizdelę išskirs daugiau seilių ar turinio.
Ištraukus erkę, įkandimo vietą galima nuvalyti dezinfekuojančia priemone, tinkama gyvūnams, o pačią erkę saugiai sunaikinti arba, jei neramu, įdėti į sandarų indelį ir pasitarti su veterinaru.
Po to kelias dienas ar net savaites verta stebėti šunį. Jeigu jis tampa vangus, praranda apetitą, karščiuoja, šlapimas patamsėja, atsiranda silpnumas, šlubavimas ar kiti neįprasti požymiai, nereikėtų laukti. Tokiais atvejais būtina kreiptis į veterinarą.
Erkė pati savaime dar nereiškia ligos, bet ją radus verta būti budriems.
Apsauga nuo erkių nėra „vėliau“ reikalas
Kitą rytą aš jau skambinau veterinarijos klinikai. Ne todėl, kad norėjau nusipirkti bet ką. Norėjau pagaliau normaliai pasitarti, kas tinka mano šuniui: pagal jo amžių, svorį, sveikatą, gyvenimo būdą.
Apsaugos priemonių yra įvairių: lašai, tabletės, antkakliai, purškalai. Vienam šuniui labiau tinka viena priemonė, kitam – kita. Todėl geriausia nesirinkti vien pagal reklamą ar kaimyno patarimą, o pasitarti su veterinaru.
Ypač atsargiems reikia būti, jei namuose yra keli gyvūnai, mažų vaikų, jei šuo turi jautrią odą, serga lėtinėmis ligomis ar yra dar labai jaunas. Apsauga turi būti ne tik veiksminga, bet ir saugi konkrečiam gyvūnui.
Dabar aš apsaugą planuoju iš anksto. Ne tada, kai jau randu erkę. Ne tada, kai socialiniuose tinkluose visi pradeda dalintis įspėjimais. Ne tada, kai po pasivaikščiojimo jau būna per vėlu.
Kai tik oras pradeda švelnėti, aš žinau: laikas pasirūpinti.
Po kiekvieno pasivaikščiojimo – trumpa apžiūra
Apsauga svarbi, bet ji neatleidžia nuo paprasto įpročio – apžiūrėti šunį po pasivaikščiojimo. Tai ypač aktualu, jei buvote parke, pievoje, miške, sodyboje ar prie vandens.
Daugiausia dėmesio verta skirti vietoms, kur erkės mėgsta slėptis: aplink ausis, kaklą, pažastis, kirkšnis, tarp pirštų, po antkakliu, prie uodegos. Ilgaplaukius šunis apžiūrėti sunkiau, todėl čia praverčia šukos ir kantrybė.
Man ši apžiūra dabar tapo beveik ritualu. Grįžtame, šuo gauna vandens, tada kelios minutės rankomis per kailį. Jam tai patinka, nes atrodo kaip glostymas. Man tai ramiau, nes žinau, kad bent jau nepražiūrėjau to, ką galima pastebėti.
Kartais rūpestis atrodo labai paprastai: ne didelės kalbos, o pirštai, lėtai braukiantys per kailį.
Meilė gyvūnui matuojama ne tik švelnumu
Po tos pirmos erkės ilgai jaučiau nemalonų kartėlį. Ne dėl to, kad buvau bloga šeimininkė. Tiesiog supratau, jog meilė gyvūnui nėra vien žaidimai, skanėstai ir minkšta vieta ant sofos.
Meilė yra ir kalendorius telefone, primenantis apie apsaugą. Meilė yra veterinaro numeris, išsaugotas ne paskutinę minutę. Meilė yra pasivaikščiojimas su džiaugsmu, bet ir apžiūra grįžus namo.
Šuo pats nepasakys: „Man reikia apsaugos.“ Jis tik bėgs per žolę, džiaugsis pavasariu, uostinės kiekvieną krūmą ir pasitikės, kad žmogus pasirūpins tuo, ko jis nesupranta.
Būtent dėl to dabar nebelaukiu „tikros šilumos“. Nebelaukiu patogesnės dienos. Nebelaukiu, kol kas nors primins.
Gamta nelaukia mano planų. Erkės nelaukia savaitgalio. O šuo negali pats savęs apsaugoti.
Tą vakarą prie ausies rasta maža erkė man tapo dideliu priminimu: kai rūpi, geriau pasirūpinti per anksti nei gailėtis per vėlai.
