Po audrų gyventojai kelia klausimą: ar Lietuva iš tikrųjų pasiruošusi rimtam elektros dingimui žiemą?

Ar po paskutinių audrų bent trumpam pagalvojote, kas būtų, jei elektra dingtų ne kelioms valandoms vasaros vakarą, o kelioms paroms sausį? Už lango spaudžia šaltis, telefonas jau rodo raudoną baterijos juostelę, namuose nebeveikia internetas, o virtuvėje tyliai stovi elektrinis virdulys, kuris staiga pasirodo svarbesnis nei buvo vakar.

Kol šviesa dingsta trumpam, daugelis numoja ranka: žvakę rasime, telefoną pakrausime automobilyje, o vakarienė šaldytuve juk nesuges per vieną valandą. Tačiau audros primena nemalonią tiesą – elektra šiandien yra ne vien lemputė lubose. Nuo jos priklauso ryšys, vanduo, šildymo sistemos, galimybė atsiskaityti, gauti informaciją ir tiesiog išbūti namuose be įtampos.

Todėl po kiekvieno didesnio vėjo ar liūties žmonės klausia ne tik kada bus sutvarkyti laidai. Klausimas daug platesnis: ar esame pasiruošę situacijai, kai žiemą sutrinka elektros tiekimas didesnėje teritorijoje ir ne vienai valandai? Atsakymas nėra vien tik „taip“ arba „ne“, nes pasirengimas prasideda ne elektros skydinėje, o kiekvienuose namuose.

Žiemą dingusi elektra reiškia kur kas daugiau nei tamsų kambarį

Vasarą elektros dingimas dažniausiai erzina: neveikia Wi-Fi, tirpsta šaldiklyje laikomi ledai, negalima pasidaryti kavos. Žiemą tas pats sutrikimas įgauna visai kitą svorį. Daugelyje namų šiluma, karštas vanduo ar bent jau šildymo sistemos valdymas priklauso nuo elektros, todėl po kelių valandų žmonės pradeda skaičiuoti ne tik telefono procentus, bet ir kambario temperatūrą.

Ypač pažeidžiami gali būti individualių namų gyventojai, kurių vandens siurbliai, katilai ar nuotekų sistemos veikia tik esant elektrai. Daugiabučių gyventojams iš pirmo žvilgsnio lengviau, bet ir čia greitai atsiranda kasdieniai nepatogumai: neveikia liftai, sutrinka domofonai, gali nebūti vandens, o laiptinės tamsoje senjorui ar mamai su mažu vaiku vien grįžti į butą tampa užduotimi.

Dar vienas dalykas, apie kurį dažnai susimąstoma tik tada, kai jau vėlu, – informacija. Kai namų internetas neveikia, o mobiliojo ryšio įrenginiai po ilgesnio laiko taip pat gali patirti apkrovą ar likti be energijos, žmonėms sunku suprasti, kas vyksta ir kiek tai tęsis. Nežinia kartais išvargina labiau nei pati tamsa: ar tai tik vienas rajonas, ar pagalbos reikia kaimynui, ar verta važiuoti pas artimuosius?

Didžiausia įtampa kyla šeimose, kur yra kūdikių, mažų vaikų, sergančių ar vienišų vyresnių žmonių. Jiems elektros dingimas nėra proga prisiminti stalo žaidimus prie žvakės. Tai gali reikšti neįkrautus reikalingus prietaisus, šaltėjančias patalpas, sunkumą pasigaminti maisto ar susisiekti su artimaisiais.

Po audrų gyventojai kelia klausimą: ar Lietuva iš tikrųjų pasiruošusi rimtam elektros dingimui žiemą?Nuotrauka: Unsplash / Aleksi Partanen

Vien tinklų neužtenka – atsparumas prasideda virtuvės stalčiuje

Elektros tinklų priežiūra, gedimų šalinimas ir infrastruktūros stiprinimas yra atsakingų tarnybų bei įmonių darbas. Po audrų žmonės pagrįstai nori aiškios informacijos ir kuo greitesnio ryšio atstatymo, ypač kai sutrikimas paliečia daug namų. Tačiau net geriausiai prižiūrima sistema nėra visiškai apsaugota nuo stipraus vėjo, apledėjimo, lūžtančių medžių ar kitų gamtos išbandymų.

Čia atsiranda nepatogi, bet svarbi kiekvieno žmogaus atsakomybės dalis. Pasiruošimas nereiškia, kad reikia namuose įsirengti bunkerį, pirkti brangų generatorių ar gyventi laukimo režimu. Dažnai užtenka paprastų dalykų: turėti įkrautą išorinę telefono bateriją, žibintuvėlį su veikiančiomis baterijomis, geriamojo vandens, ilgiau negendančio maisto ir būdą pasišildyti ar apsirengti šilčiau, jei namuose ima vėsti.

Paradoksas tas, kad daug kas turi žvakių, tačiau nežino, kur padėti degtukai, arba turi kelis telefonų įkroviklius, bet nė vienos įkrautos išorinės baterijos. Toks pasirengimas nėra panika. Tai tas pats, kas žiemą automobilyje turėti ledo grandiklį: gal jo neprireiks, bet kai prireikia, džiaugsmas būna labai praktiškas.

Svarbus ir paprastas žmogiškas ryšys. Prieš prognozuojamą sudėtingesnį orą verta paskambinti vienišam giminaičiui, užsukti pas vyresnį kaimyną ar susitarti šeimoje, kaip susisieksite, jei ryšys pradės strigti. Vienam žmogui kelių parų nepatogumas gali būti pakeliamas, o kitam – reali problema, kurios jis garsiai neprašo padėti išspręsti.

Ką reikštų tikras pasirengimas, o ne ramus pažadas „susitvarkys“

Gyventojai nori ne tobulo pasaulio be gedimų, o aiškumo. Jei elektra dingsta, svarbu kuo greičiau suprasti, kokia situacija, kur kreiptis ir kokio maždaug laukimo tikėtis. Kai informacija vėluoja, žmonės pradeda skambinti visiems iš eilės, ieškoti žinių socialiniuose tinkluose ir nervintis dar labiau – ypač tada, kai už lango pūga, o namuose jau šąla.

Kita pusė taip pat nėra paprasta. Gedimus šalinantys darbuotojai dažnai dirba sudėtingomis oro sąlygomis, tamsoje ir ten, kur pirmiausia reikia užtikrinti saugumą. Verslui ir viešosioms įstaigoms tokie sutrikimai reiškia uždarytas paslaugas, neveikiančius atsiskaitymus, sutrikusį darbą. Todėl pyktis dėl laukimo suprantamas, tačiau vien tik reikalavimas „sutvarkykite dabar“ nenulaužto medžio nuo laidų nepatrauks.

Brandus pasirengimas turėtų veikti keliomis kryptimis: infrastruktūra turi būti prižiūrima ir stiprinama, informacija gyventojams – aiški bei pasiekiama, o žmonės turi turėti bent minimalų planą savo namams. Savivaldybėms, bendruomenėms ir daugiabučių administratoriams taip pat svarbu iš anksto žinoti, kam ilgesnio sutrikimo metu reikėtų daugiau dėmesio. Ne visi gali patys nuvažiuoti į šiltesnę vietą ar nusipirkti reikalingų priemonių paskutinę minutę.

Praktiškiausia pamoka po audrų – nelaukti kito pranešimo apie vėją. Verta vieną vakarą patikrinti žibintuvėlį, įkrauti bateriją, peržiūrėti vaistus ir pagalvoti, kur šeima galėtų išvykti, jei namuose pasidarytų per šalta. Tai neužima daug laiko, tačiau krizės akimirką grąžina tai, ko labiausiai trūksta: pasirinkimo jausmą.

Lietuvos pasirengimas rimtam žiemos elektros dingimui priklauso ne tik nuo laidų, brigadų ir planų kabinetuose. Jis matuojamas ir tuo, ar tamsoje žinome, kur yra mūsų žibintuvėlis, kam paskambinti bei ar šalia gyvenantis žmogus neliks vienas. Audra praeina, bet geriausia jos pamoka – ne tikėtis, kad šviesa niekada nedings, o būti pasiruošus, jei ji vis dėlto užges.