Kai jam sukako 45-eri, Tomas manė, kad jo gyvenimas jau aiškus iki pensijos. Darbas gamykloje, pamainos, pavargusios rankos, tas pats kelias namo, ta pati virtuvė vakare, tas pats pažadas sau: „Kada nors kažką pakeisiu.“
Tik tas „kada nors“ vis tolėjo.
Jis nebuvo nelaimingas žmogus. Turėjo šeimą, darbą, patirties, buvo pripratęs prie atsakomybės. Tačiau viduje vis dažniau kirbėjo klausimas, kurio niekam garsiai nesakė: ar tikrai taip turi atrodyti visas likęs gyvenimas?
Viskas pasikeitė ne per vieną dieną. Nebuvo filmo vertos scenos, kai žmogus trenkia durimis, meta darbą ir kitą rytą atsibunda nauju gyvenimu. Buvo paprasčiau ir daug tikriau: vieną vakarą po sunkios pamainos jis sėdėjo virtuvėje, žiūrėjo į savo nešiojamąjį kompiuterį ir suprato, kad bijo net pabandyti.
Bijo ne todėl, kad negalėtų. O todėl, kad jam 45-eri.
„Man atrodė, kad mokytis programuoti gali tik jauni žmonės. Tie, kurie jau mokykloje kūrė žaidimus, studijavo informatiką, kalba angliškai be akcento ir supranta visus tuos keistus žodžius. O aš buvau žmogus iš gamyklos. Mokėjau dirbti rankomis, bet neįsivaizdavau, nuo ko pradėti“, – pasakojo jis.
Tačiau būtent tą vakarą Tomas pirmą kartą paieškos sistemoje įvedė klausimą: „Kaip išmokti programuoti nuo nulio?“
Pirmas žingsnis buvo ne kursai, o gėdos įveikimas
Tomas pripažįsta, kad sunkiausia buvo ne pats programavimas. Sunkiausia buvo perlipti per gėdą.
Jam atrodė nepatogu mokytis to, ką kiti, regis, jau seniai moka. Buvo nejauku nesuprasti paprastų terminų. Dar nejaukiau — klausti. Jis jautėsi lyg pirmokas tarp suaugusiųjų, nors pats buvo suaugęs žmogus su dvidešimt metų darbo patirties.
„Kai pirmą kartą pamačiau kodą, man jis atrodė kaip svetima kalba. Ne šiaip anglų, o kažkas tarp matematikos, magijos ir buhalterijos. Norėjosi uždaryti kompiuterį ir pasakyti: ne man“, – prisimena Tomas.
Tačiau jis nusprendė nevertinti savęs pagal pirmą savaitę. Jis davė sau paprastą pažadą: mokytis po truputį bent tris mėnesius ir tik tada spręsti, ar verta tęsti.
Šis sprendimas tapo svarbiausiu. Ne „tapti programuotoju per mėnesį“, ne „susirasti darbą IT iki vasaros“, o tiesiog tris mėnesius nesustoti.
Mokėsi po darbo, kai kiti žiūrėjo televizorių
Tomas vis dar dirbo gamykloje. Pamainos buvo sunkios, kartais tekdavo keltis labai anksti, kartais grįžti vėlai. Todėl mokslams nelikdavo daug laiko.
Iš pradžių jis mokėsi po 30–40 minučių per dieną. Ne todėl, kad tiek būtų idealu, o todėl, kad daugiau tiesiog nepajėgdavo. Kartais sėdėdavo prie kompiuterio su arbata ir jausdavo, kaip limpa akys. Kartais vieną pamoką žiūrėdavo tris kartus, nes po darbo galva nepriimdavo informacijos.
Jis pradėjo nuo pačių pagrindų: kas yra HTML, kaip veikia interneto puslapiai, ką reiškia CSS, kam reikalingas „JavaScript“. Iš pradžių džiaugėsi net tada, kai pavykdavo pakeisti teksto spalvą ekrane.
„Dabar tai skamba juokingai, bet tada man atrodė stebuklas. Parašai kelias eilutes, paspaudi, ir kažkas pasikeičia. Po gamyklos, kur viskas fiziška ir sunku, tas jausmas buvo labai stiprus. Atrodė, kad pirmą kartą valdau ne metalą ar įrenginį, o logiką“, – sakė jis.
Šeima iš pradžių žiūrėjo atsargiai
Kai Tomas pasakė artimiesiems, kad nori mokytis programavimo, reakcijos buvo įvairios. Žmona palaikė, bet ir ji neslėpė nerimo: ar jis nepervargs, ar neišleis pinigų veltui, ar nenusivils.
Kai kurie pažįstami reagavo tiesmukiau.
„Kam tau to reikia?“
„Per vėlu.“
„Programuotojai dabar visi jauni.“
„Geriau laikykis stabilaus darbo.“
„Čia ne taip paprasta, kaip internete rašo.“
Tomas nesako, kad tie žmonės linkėjo blogo. Greičiausiai jie patys bijojo pokyčių ir tą baimę perdavė jam. Bet kiekvienas toks komentaras kurį laiką skaudėjo.
„Kai esi 45-erių, labai lengva patikėti, kad tavo laikas jau praėjo. Aplinkiniai dažnai net nenorėdami tai primena. Bet aš pagalvojau: jei nieko nekeisiu, po penkerių metų man bus 50 ir aš vis tiek būsiu toje pačioje vietoje, tik dar labiau pavargęs“, – pasakojo jis.
Pirmas lūžis: kai jis sukūrė savo pirmą mažą projektą
Po kelių mėnesių Tomas sukūrė pirmą paprastą interneto puslapį. Jis nebuvo gražus. Nebuvo tobulas. Jame buvo klaidų, nelygūs tarpai, keistai veikiantis meniu ir mygtukas, kuris kartais nenorėjo klausyti.
Bet tai buvo jo darbas.
Jis sukūrė puslapį apie savo pomėgį — žvejybą. Įdėjo kelias nuotraukas, trumpus tekstus, paprastą lentelę su žvejybos vietomis ir orų nuorodas. Projektas nebuvo skirtas uždarbiui. Jis buvo skirtas įrodyti sau, kad tai įmanoma.
Tą vakarą Tomas pirmą kartą pajuto, kad programavimas nėra uždara teritorija, į kurią įleidžiami tik išrinktieji. Tai įgūdis. Sunkus, reikalaujantis kantrybės, bet išmokstamas.
„Kai parodžiau žmonai, ji pasakė: aš nesuprantu, kaip tu tai padarei, bet matau, kad tau dega akys. Man to užteko“, – prisimena jis.
