Japonijos mokslininkų atradimas Ramiajame vandenyne sulaukė didelio dėmesio ne be priežasties. Giliai po vandeniu, atokioje vakarinės Ramiojo vandenyno dalies vietovėje, jie aptiko senovinį povandeninį ugnikalnį, kuriam, kaip manoma, yra apie 3 milijonai metų. Iš pirmo žvilgsnio tai gali pasirodyti kaip dar vienas įdomus geologinis faktas, tačiau tyrėjai pabrėžia, kad šis radinys yra kur kas svarbesnis. Jis gali padėti geriau suprasti, kaip iš tiesų formuojasi kai kurie ugnikalniai ir kas vyksta giliai po vandenyno plokštėmis.
Šis ugnikalnis išskirtinis tuo, kad jis nepriklauso įprastam vulkanų tipui, kurį daugelis sieja su tektoninių plokščių susidūrimais ar vadinamaisiais karštaisiais taškais. Pasak tyrėjų, jis siejamas su daug retesniu reiškiniu – vadinamuoju mažųjų taškų vulkanizmu. Būtent todėl atradimas laikomas svarbiu ne tik Japonijos mokslininkams, bet ir platesnei geologų bendruomenei. Tokie objektai gali atskleisti, kaip Žemės gelmėse juda magma ir kaip net labai senose vandenyno plokštėse vis dar gali formuotis nauji vulkaniniai dariniai.
Povandeninis ugnikalnis rastas itin atokioje Ramiojo vandenyno vietoje
Mokslininkai šį darinį aptiko netoli Minamitori salos, kuri laikoma rytiniu Japonijos tašku. Tai labai atoki vakarinės Ramiojo vandenyno dalis, todėl tokie tyrimai ten yra sudėtingi ir reikalauja itin tikslios technikos. Ugnikalnio identifikavimas nebuvo atsitiktinis. Pirmiausia tyrėjai rėmėsi jūros dugno kartografavimo duomenimis, kurie leido pastebėti neįprastą formą vandenyno dugne.
Vėliau šie įtarimai buvo tikrinami naudojant pilotuojamą giliavandenį aparatą „Shinkai 6500“. Tai vienas žinomiausių Japonijos povandeninių tyrimų aparatų, galintis panerti į itin didelį gylį. Būtent jis leido mokslininkams ne tik iš arti apžiūrėti galimą vulkaninį darinį, bet ir paimti uolienų mėginius iš jūros dugno.
Surinkti mėginiai patvirtino, kad ten iš tiesų yra vulkaninės kilmės medžiagos. Tai reiškia, kad mokslininkų prielaida pasitvirtino – po vandeniu buvo aptiktas senovinis povandeninis ugnikalnis. Nors jis ilgą laiką buvo paslėptas nuo akių, dabar šis radinys gali tapti svarbia detale aiškinantis, kaip veikia giluminiai Žemės procesai.
Kodėl šis ugnikalnis toks svarbus mokslui
Didžiausias šio atradimo išskirtinumas yra tas, kad ugnikalnis priskiriamas vadinamajam mažųjų taškų vulkanizmui. Tai gana retas reiškinys, kuris nėra toks gerai pažintas kaip klasikiniai vulkanų formavimosi mechanizmai. Paprastai kalbant apie ugnikalnius dažniausiai minimos tektoninių plokščių ribos arba karštieji taškai, tačiau šiuo atveju mokslininkai kalba apie kitokį procesą.
Tokie nedideli ugnikalniai, kaip aiškina tyrėjai, gali formuotis palei įtrūkimus tektoninės plokštės apačioje. Šie įtrūkimai atsiranda dėl mechaninės plokštės deformacijos, kai ji grimzta giliau į mantiją. Kitaip tariant, šis ugnikalnis susijęs ne su tiesioginiu plokščių susidūrimu, o su sudėtingesnėmis jėgomis, veikiančiomis pačioje plokštėje.
Magma, maitinanti tokius ugnikalnius, kyla iš astenosferos – viršutinio Žemės mantijos sluoksnio. Ši zona labai svarbi, nes ji susijusi su tektoninių plokščių judėjimu ir įvairiais giluminiais geologiniais procesais. Todėl kiekvienas toks atradimas suteikia naujų užuominų apie tai, kaip mūsų planeta veikia iš vidaus.
Mokslininkai pabrėžia, kad tokie maži povandeniniai ugnikalniai gali būti tarsi langas į procesus, kurių įprastai nematome. Jie padeda suprasti, kaip susidaro magma, kokiu būdu ji kyla į viršų ir kodėl tam tikrose vietose atsiranda netikėtų vulkaninių darinių.
Šis atradimas gali padėti paaiškinti ir kitų ugnikalnių kilmę
Tyrėjų dėmesį traukia ne tik pats naujai aptiktas povandeninis ugnikalnis, bet ir platesnė jo reikšmė. Tokie radiniai gali padėti geriau suprasti ir kitus paslaptingus ugnikalnius pasaulyje. Pavyzdžiui, mokslininkai vis dar aiškinasi, kaip tiksliai susiformavo Etna – vienas aktyviausių Europos ugnikalnių.
Nors Etna yra netoli subdukcijos zonos, jos savybės ne visai atitinka įprastą modelį. Kai kurie tyrimai rodo, kad ji gali būti susijusi su mažiau žinomu vulkanizmo tipu, panašiu į tą, kuris dabar aptiktas Ramiojo vandenyno dugne. Būtent todėl japonų mokslininkų atradimas yra svarbus ne tik vietiniu mastu.
Jei tokių mažųjų taškų ugnikalnių bus rasta daugiau, geologai galės tiksliau įvertinti, kiek plačiai paplitęs šis reiškinys ir kokį vaidmenį jis atlieka Žemės geologinėje raidoje. Tai reiškia, kad dabar aptiktas 3 milijonų metų senumo povandeninis ugnikalnis gali tapti ne pavieniu įdomiu faktu, o svarbia grandimi daug didesniame moksliniame paveiksle.
Šis atradimas dar kartą primena, kiek daug paslapčių vis dar slepia vandenynų gelmės. Nors atrodo, kad Žemė jau seniai ištyrinėta, po jos paviršiumi vis dar slypi reiškiniai, kurie gali pakeisti mūsų supratimą apie planetos veikimą. O tokie atradimai, kaip šis, rodo, kad didžiausi atsakymai kartais glūdi ten, kur mažiausiai tikimės – giliai po Ramiojo vandenyno dugnu.
