Dieną leidžiate ramiai manydami, kad kosmosas yra tyli, tolima, tuščia ir mums visiškai nekenksminga erdvė. Tačiau mokslininkai, tyrinėjantys mūsų kosminę kaimynystę, nustatė kai ką išties nerimą keliančio – milijonus nematomų „tamsių burbulų“, dreifuojančių daug arčiau, nei galėtumėte tikėtis.
Jie nešviečia, neskleidžia signalų ir niekaip savęs nepristato, tačiau tam tikromis sąlygomis gali sąveikauti su aplinka būdais, kurie iš karto nepastebimi. NASA tyrėjai į šiuos objektus žiūri itin rimtai. Tikrasis klausimas – ar mes taip pat turėtume sunerimti? Ką mums ir mūsų planetai reiškia šios šešėlinės struktūros?
Mūsų kosminė kaimynystė: keista ir kartu kelianti nerimą
Buvo laikas, kai kelionės į kosmosą atrodė neįmanomos, o visata – nepasiekiama. Žiūrėdavote į naktinį dangų – jei pasisekdavo turėti teleskopą – ir tuo viskas baigdavosi. Tolimi šviesos taškai buvo gryna paslaptis, kurios nebuvo įmanoma įminti.
Tačiau žmogaus smalsumas niekada nenurimo. Inžinieriai dėjo milžiniškas pastangas, mokslininkai atliko sudėtingus skaičiavimus, ir galiausiai žmonijai pavyko pažvelgti toliau už Žemės ribų. Kosmoso lenktynės dangų pavertė bandymų poligonu, ir beveik per naktį mes supratome, kokie maži ir pažeidžiami iš tikrųjų esame šioje begalybėje.
Vis dėlto, net ir mūsų stebimoje visatos dalyje ne viskas yra matoma. Kai kurie objektai nešviečia ir neatspindi Saulės šviesos. Jie nepasirodo nuotraukose, tačiau pirmą kartą jų egzistavimas buvo teoriškai numatytas prieš daugiau nei šimtmečius – gerokai anksčiau, nei atsirado pirmosios raketos.
Dar 1916 m. Albertas Einšteinas, pasinaudodamas savo bendrąja reliatyvumo teorija, numatė, kad šie paslėpti objektai privalo egzistuoti. Tuo metu tai buvo gryna matematika be jokių tiesioginių įrodymų. Viskas pasikeitė 1964 m., kai astronomai kosmose aptiko galingą, paslaptingą rentgeno spindulių šaltinį. Tai nebuvo kažkas, ką būtų galima pamatyti įprastu teleskopu, ir šis objektas nesielgė kaip įprasta žvaigždė.
Tas signalas pakeitė astronomijos istoriją. Nuo tos akimirkos tyrėjai, įskaitant NASA komandas, buvo pasiryžę patvirtinti tai, kas anksčiau buvo tik teorinė prielaida. Tai, ką jie galiausiai atrado, buvo ne tik stebinanti, bet ir tiesiog nerimą kelianti realybė.
NASA pripažinimas: „Ten yra daugiau nei 100 milijonų tamsių burbulų“
Dešimtmečius juodosios skylės atrodė beveik teorinės, tarsi abstraktūs „tamsūs burbulai“ erdvėlaikyje ar tiesiog matematinės prognozės, neturinčios realaus pavidalo. Tai buvo objektai, kurių negalėjome matyti, tik daryti išvadas apie jų buvimą pagal aplinkos elgesį. Tada atėjo patvirtinimai: NASA pripažino, kad jų yra ne tik keletas – jau identifikuotų yra šimtai. Ir tai buvo dar prieš tai, kai naujesni, jautresni prietaisai paaštrino mūsų vaizdą.
Problema ta, kad kai kurios juodosios skylės yra ne tik tolimos ir sunkiai stebimos; jos yra tiesiogine to žodžio prasme paslėptos. Jos palaidotos už tankių dulkių ir dujų debesų, kurie blokuoja įprastinius aptikimo metodus ir neleidžia pamatyti, kas slypi viduje.
Naujausi tyrimai rodo, kad nemaža dalis supermasyvių juodųjų skylių – tokių, kurios yra milijonus kartų sunkesnės už mūsų Saulę – lieka mums nematomos. Vieno išsamaus tyrimo duomenimis, remiantis analizuotu pavyzdžiu, maždaug 35 proc. jų mums yra praktiškai nematomos. Tai yra didžiulė „akloji zona“ mūsų supratime apie visatą.
Jei daugiau nei trečdalis šių monstrų yra paslėpti nuo mūsų akių, ką tai sako apie bendrą jų skaičių? Ar tolimose galaktikose ir tarpgalaktinėje erdvėje yra daug daugiau neaptiktų objektų, nei iki šiol katalogavome? Šis neapibrėžtumas yra viena iš pagrindinių priežasčių, kodėl vėl kyla milžiniškas susidomėjimas šiais „tamsiais burbulais“.
Toliau skaitykite kitame puslapyje.
