Namas su čerpių stogu, kruopščiai nupjauta veja, tylus priemiestis, rytinė kava terasoje ir paukščių čiulbėjimas vakare. Būtent taip daugelis įsivaizduoja ramų gyvenimą Vokietijoje – tvarkingą, saugų, patogų ir be chaoso.
Tokią svajonę buvo susikūrusi ir viena lietuvių šeima. Senelis Vytautas, jo dukra su vyru, anūkai ir šuo prieš daugiau nei dešimtmetį įsikūrė netoli Miuncheno. Iš pradžių jie nuomojosi butą, vėliau taupė, planavo ir galiausiai nusipirko namą priemiestyje. Atrodė, kad tai – gyvenimo laimėjimas: savas sklypas, savas sodas, savos obelys, terasa, ramybė ir aiški ateitis.
Pirmieji mėnesiai tikrai priminė filmą. Viskas tvarkinga, gatvės švarios, kaimynai mandagūs, taisyklės aiškios. Tačiau bėgant metams šeima suprato tai, apie ką retai kalbama gražiuose pasakojimuose apie gyvenimą Vakarų Europoje: Vokietijoje nuosavas namas nebūtinai reiškia, kad savo kieme galite daryti tai, ką norite.
Finansinių problemų jie neturėjo. Darbai buvo stabilūs, pajamos geros, namas prižiūrėtas. Tačiau pamažu kaupėsi nuovargis nuo nuolatinių taisyklių, leidimų, derinimų, kaimynų pastabų ir jausmo, kad net savo kieme esi ne visai šeimininkas. Galiausiai šeima pardavė namą ir grįžo į Lietuvą.
Štai 11 priežasčių, kodėl jų graži vokiška svajonė tapo per ankšta.
1. Net savo medžio negali nukirsti kada panorėjęs
Pirmasis rimtas smūgis buvo sena liepa kieme. Medis augo arti namo, metė šešėlį, rudenį lapais užkimšdavo latakus, o šeima norėjo toje vietoje įsirengti šviesesnę terasą.
Lietuvoje daugelis pirmiausia pagalvotų apie pjūklą, kaimyno pagalbą ir vieną šeštadienį darbui. Tačiau Vokietijoje greitai paaiškėjo: medis nėra tik jūsų reikalas, net jei jis auga jūsų sklype. Daugelyje savivaldybių dideli medžiai saugomi, jų kirtimui gali reikėti leidimo, o už savavališką kirtimą gresia baudos.
Vytautas tada pirmą kartą ištarė sakinį, kuris vėliau šeimoje tapo beveik posakiu: „Namas mūsų, sklypas mūsų, bet sprendimas – ne visai mūsų.“
2. Namo spalvą renkatės ne tik jūs
Po kelerių metų šeima nusprendė atnaujinti fasadą. Norėjo modernaus šviesiai pilko atspalvio, kuris, jų manymu, gražiai derėtų prie stogo ir sodo. Tačiau susidūrus su vietos taisyklėmis paaiškėjo, kad kai kuriuose rajonuose namų išvaizdą reglamentuoja statybos ir architektūros reikalavimai.
Fasado spalva turi derėti prie gatvės, kaimynystės, bendro rajono vaizdo. Galutinis pasirinkimas buvo ne iš visų pasaulio spalvų, o iš kelių variantų, kurie tiko vietos taisyklėms.
Tai atrodė smulkmena, bet būtent tokios smulkmenos ilgainiui pradėjo slėgti. Kai žmogus nusiperka namą, jis tikisi, kad bent jo sienų spalva bus jo sprendimas. O čia paaiškėja, kad net dažų kibiras turi derėti prie sistemos.
3. Gyvatvorė irgi negali augti kaip nori
Kad kiemas būtų jaukesnis ir mažiau matomas iš gatvės, šeima palei sklypo ribą pasodino tujų. Lietuviui tai visiškai suprantamas sprendimas: nori privatumo – sodini gyvatvorę.
Tačiau Vokietijoje net gyvatvorė gali tapti taisyklių objektu. Kaimynai netrukus priminė, kad prie sklypo ribos augančių krūmų aukštis ir atstumas nuo ribos gali būti reglamentuojamas. Jei tujos per aukštos arba per arti, kaimynas turi teisę reikalauti jas apkarpyti.
Šeima suprato, kad net žalias privatumo ekranas nėra vien jų reikalas. Sode reikia galvoti ne tik apie tai, kaip gražu ir patogu, bet ir apie tai, ar niekam netrukdo jūsų krūmo šešėlis.
4. Pavėsinė tapo ne poilsio, o dokumentų klausimu
Vytautas svajojo apie paprastą pavėsinę. Tokį lietuvišką kiemo kampą: stalas, suolai, kepsninė šalia, anūkai laksto po žolę, vasaros vakare visi sėdi lauke.
Tačiau net nedidelis sodo statinys Vokietijoje gali reikalauti derinimo. Kai kur reikia laikytis ploto, aukščio, atstumo nuo ribos ir kitų taisyklių. Kartais dokumentų ir klausimų būna daugiau, nei paties statymo.
Lietuvoje daugelis tokį darbą įsivaizduoja paprastai: nusiperki medienos, susikvieti šeimą, per savaitgalį pastatai. Vokietijoje šeima pirmiausia mokėsi ne kalti lentas, o skaityti taisykles.
5. Kaimynai mato daugiau, nei norėtųsi
Vokietijoje kaimynystė dažnai tvarkinga, rami ir organizuota. Bet kartais ta tvarka turi kitą pusę – nuolatinį stebėjimo jausmą.
Jei kažkas kieme daroma ne taip, kaimynas gali ne tik pasakyti pastabą, bet ir pranešti savivaldybei. Naujai nudažyta tvora, aukštesnė gyvatvorė, triukšmingas darbas netinkamu metu, keistas statinys sode – viskas gali tapti pokalbių tema.
Šeima nesijautė persekiojama, bet pamažu dingo tas lengvas pojūtis, kad kiemas yra vieta atsipalaiduoti. Jų žodžiais, kartais atrodė, kad gyveni ne savo namuose, o labai tvarkingame bendrabutyje be sienų.
6. Net jei niekas nemato, sistema gali pamatyti
Aukšta tvora Vokietijoje nebūtinai reiškia, kad tai, kas vyksta už jos, liks tik jūsų reikalas. Savivaldybės turi kadastrinius duomenis, aerofotografijas ir kitus būdus patikrinti, ar sklype neatsirado nelegalių priestatų, pavėsinių, sandėliukų ar kitų objektų.
Tai savaime nėra blogai – tokia sistema padeda palaikyti tvarką. Tačiau žmogui, įpratusiam prie laisvesnio požiūrio, ji gali atrodyti labai griežta. Kiekvienas papildomas stogelis ar namelis įrankiams tampa ne tik praktišku sprendimu, bet ir galimu klausimu: ar tai leidžiama?
7. Lietaus vanduo taip pat kainuoja
Vienas keisčiausių punktų šeimai buvo mokestis už lietaus vandens nuvedimą. Kai pirmą kartą sąskaitoje atsirado toks įrašas, jie net pagalvojo, kad kažką ne taip suprato.
Tačiau Vokietijoje kai kur mokama už lietaus vandenį, kuris nuo stogų, kiemo dangų ar kitų kietų paviršių patenka į miesto nuotekų sistemą. Logika aiški: infrastruktūra kainuoja, vandens surinkimas kainuoja, sistema turi būti prižiūrima.
Bet žmogui, atvykusiam iš Lietuvos, kur lietus tiesiog lyja, toks punktas sąskaitoje gali atrodyti beveik absurdiškas. Vytautas juokavo, kad greitai reikės mokėti ir už debesį virš sklypo.
8. Atliekų rūšiavimas – ne pasirinkimas, o egzaminas
Atliekų rūšiavimas Vokietijoje labai rimtas. Skirtingi konteineriai, skirtingos dienos, skirtingos taisyklės. Popierius, plastikas, bioatliekos, stiklas, mišrios atliekos – viskas turi savo vietą ir savo tvarką.
Iš pradžių šeima net bijojo suklysti. Ne todėl, kad nenorėjo rūšiuoti, o todėl, kad taisyklių buvo daug. Kai kur neteisingai išmestas maišas gali būti paliktas neišvežtas arba gali sulaukti pastabų.
Lietuvoje rūšiavimas taip pat tampa vis įprastesnis, bet Vokietijoje tai jau seniai ne rekomendacija, o kasdienės drausmės dalis. Vieniems tai patinka, kitiems ilgainiui tampa dar vienu dalyku, dėl kurio reikia nuolat galvoti.
9. Šakų sode tiesiog nesudeginsi
Po genėjimo sode visada lieka šakų. Lietuvoje daugelis kaimuose ar sodybose vis dar įpratę jas sudeginti, susmulkinti, išvežti ar kitaip tvarkytis gana laisvai.
Vokietijoje toks paprastas laužas gali būti problema. Dėl dūmų, priešgaisrinės saugos ir aplinkosaugos taisyklių sodo atliekas dažnai reikia vežti į specialias surinkimo vietas arba tvarkyti nustatyta tvarka.
Vėlgi – tai logiška, tvarkinga ir aplinkai draugiška. Bet kai kiekvienas sodo darbas turi „antrą dalį“ su taisyklėmis, grafiku ir vežimu, žmogus ima ilgėtis paprastesnio gyvenimo.
10. Sekmadienį – tylu, net jei žolė iki kelių
Sekmadienis Vokietijoje yra ypatinga diena. Tai poilsio ir tylos laikas. Daug kur negalima naudoti vejapjovių, žoliapjovių, gręžti, pjauti, triukšmauti ar kitaip drumsti kaimynų ramybės.
Iš pirmo žvilgsnio tai gražu. Žmonės ilsisi, šeimos leidžia laiką kartu, gatvės ramesnės. Bet dirbančiam žmogui sekmadienis dažnai yra vienintelė diena, kai jis galėtų susitvarkyti kiemą.
Šeimai tai tapo nuolatiniu galvosūkiu. Darbo dienomis nėra laiko, šeštadienį reikia suspėti viską, o sekmadienį – tyliai žiūrėti į žolę, kurią norėtum nupjauti, bet negali. Vytautui tai buvo vienas labiausiai erzinusių dalykų.
11. Net priekaba kieme gali tapti problema
Atrodytų, jei turite savo sklypą, galite jame laikyti priekabą, kemperį, įrankių vežimėlį ar kitą transporto priemonę. Tačiau kai kuriuose Vokietijos rajonuose net tai gali sukelti klausimų.
Jei priekaba matoma iš gatvės, gadina bendrą vaizdą, stovi per ilgai ar neatitinka vietos taisyklių, kaimynai arba savivaldybė gali paprašyti ją patraukti. Estetika ir tvarka čia dažnai turi didelę reikšmę.
Šeimai tai tapo dar vienu priminimu, kad net nuosavas kiemas yra tarsi viešo vaizdo dalis. Ir jei tas vaizdas kažkam nepatinka, prasideda pokalbiai.
Kodėl jie vis dėlto grįžo į Lietuvą?
Šeima nesako, kad Vokietija bloga. Priešingai – jie iki šiol gerbia jos tvarką, punktualumą, gerus kelius, aiškią sistemą ir saugumo jausmą. Tačiau po dešimties metų jie suprato, kad tvarka turi kainą. O ta kaina jiems buvo asmeninė laisvė savo namuose.
Grįžę į Lietuvą jie įsikūrė ramioje vietoje, netoli mažesnio miesto. Čia kieme jau stovi pavėsinė, pasodintos obelys, planuojamas daržas, o Vytautas juokiasi, kad pirmą kartą po daugelio metų gali ramiai nuspręsti, kur sodinti krūmą ir kokia spalva dažyti ūkinį pastatą.
Žinoma, Lietuvoje taip pat yra taisyklių. Taip pat reikia leidimų, yra saugomų medžių, statybų reikalavimų, atliekų tvarkymo tvarka ir kaimynų interesai. Tačiau šeima sako jaučianti kitokį balansą – daugiau paprastumo, daugiau erdvės, daugiau buitinės laisvės.
Jų istorija nėra apie tai, kad Vokietijoje blogai, o Lietuvoje tobula. Ji apie tai, kad kiekviena šalis turi savo gyvenimo kainą. Vienur gauni daugiau tvarkos, bet mažiau spontaniškumo. Kitur gauni daugiau laisvės, bet daugiau atsakomybės pačiam.
Vytautas dabar sako paprastai: „Vokietijoje gyvenome gražiai, bet nuolat žiūrėjome į taisykles. Lietuvoje galime daugiau kvėpuoti.“
Ir galbūt būtent dėl to jie grįžo. Ne todėl, kad nepasisekė. O todėl, kad po dešimties metų suprato: namai yra ne tik sienos, stogas ir tvarkinga gatvė. Namai yra vieta, kur savo kieme gali jaustis savas.
Nepraleiskite svarbiausių naujienų
Užsiprenumeruokite ir kiekvieną rytą gaukite svarbiausių dienos straipsnių santrauką.
