Gyvenimas retai stabdo mus dramatiškais įvykiais ar garsiais perspėjimais. Dažniau jis veikia kaip mirganti lemputė – tyliai signalizuoja, kad kažkas negerai, bet mes linkę nepastebėti ar ignoruoti šiuos ženklus. Tęsiame įprastą ritmą, kol staiga suprantame, kad jėgos senka, motyvacija dingsta, o kiekviena diena tampa vis sunkesnė. Psichologai ir gyvenimo kokybės ekspertai pastebi, kad mūsų organizmas ir protas nuolat siunčia signalus apie tai, ar einame sau tinkamu keliu. Problema ta, kad šie signalai dažnai būna subtilūs – ne šauksmas, o šnabždesys. Šis tekstas – apie tai, kaip atpažinti dešimt pagrindinių ženklų, kad gyvenate ne savo keliu, ir ką su tuo daryti praktiškai.
Kodėl svarbu klausytis vidinių signalų
Žmogaus psichika ir kūnas – sudėtinga sistema, kuri nuolat stebi, ar mūsų gyvenimo būdas atitinka tikruosius poreikius, vertybes ir galimybes. Kai ilgą laiką ignoruojame savo tikruosius norus, gyvename pagal kitų lūkesčius ar einame keliu, kuris mums netinka, organizmas pradeda siųsti vis intensyvesnius signalus.
Iš pradžių tai būna subtilūs dalykai – lengvas nerimas, užmaršumas, nuovargis. Jei ir toliau nereaguojame, signalai stiprėja – atsiranda lėtinių sveikatos problemų, santykiai blogėja, prarandame susidomėjimą tuo, kas anksčiau džiugino. Galiausiai, jei ir toliau nesiklausome, galime susidurti su rimtomis krizėmis – perdegimo sindromu, depresija ar rimtomis ligomis.
Gera žinia ta, kad nereikia laukti, kol situacija pasieks kritinį tašką. Kuo anksčiau pastebėsite ir pripažinsite tylus signalus, tuo lengviau bus grįžti į sau tinkamą kelią ir išvengti rimtesnių pasekmių.
1. Nerimas, kuris tampa jūsų rytine rutina
Vienas iš aiškiausių ženklų, kad gyvenate ne savo keliu, yra nuolatinis nerimas, ypač tas, kuris jus pažadina anksčiau nei norėtumėte arba kuris tampa pirmu jausmu, kurį patiriate prabudę. Jei ryte pirmasis įspūdis nėra susidomėjimas nauja diena ar ramybė, o įtampa ir nerimo jausmas – jūsų vidinė sistema aiškiai signalizuoja apie perkrovą.
Priežasčių gali būti daug, tačiau nuolatinis rytinis nerimas dažniausiai atsiranda tada, kai per ilgai gyvenate „taip” principu. Tai reiškia, kad sutinkate su dalykais, kurių iš tikrųjų nenorite daryti, prisiimate įsipareigojimus, kurie jums netinka, arba palaikote santykius, kurie jus išsekina. Beveik nepaliekate vietos tam, kas jums tikrai svarbu – savo „norėjimui”.
Kaip padėti sau: Psichologai rekomenduoja savaitę vesti mini dienoraštį, kuriame užsirašytumėte, kada nerimas sustiprėja ir kada šiek tiek atslūgsta. Nereikia rašyti ilgų tekstų – pakanka kelių sakinių apie tai, ką tuo metu darėte, su kuo bendravote ir apie ką galvojote.
Paprastai per savaitę vaizdas greitai paaiškėja – pamatote konkrečias situacijas, žmones ir temas, kurios mažina jūsų atsparumą ir didina nerimą. Tuomet tampa daug lengviau tikslingai sumažinti krūvį, nustatyti ribas ar pakeisti požiūrį į tam tikras situacijas, užuot „kovoję su nerimu apskritai”. Konkretus problemų identifikavimas – pirmasis žingsnis link pokyčio.
2. Užmaršumas ir išsklaidytas dėmesys kaip norma
Pametate raktus, pamirštate atsakyti į svarbias žinutes, smulkios kasdienės užduotys tiesiog slysta pro pirštus. Jei tai nutinka kartais, tai normalu. Bet jei tampa kasdieniu reiškiniu – tai jau signalas.
Tai nėra „bloga atmintis” ar „senatvė”, kaip dažnai juokaujame. Tai pervargusi darbinė atmintis. Mūsų smegenys turi ribotą dėmesio ir informacijos apdorojimo talpą. Kai einame prieš save – gyvenime kažką darome prievarta, ignoruojame tikruosius jausmus ar poreikius – mūsų dėmesys nukrypsta į vidinį ginčą. Dalis mūsų psichinių išteklių nuolat užimta tuo vidiniu konfliktu tarp „turiu” ir „noriu”, todėl lieka mažiau resursų kasdienėms užduotims atlikti.
Kaip padėti sau: Pirmiausia sugrąžinkite paprastus ritualus, kurie sumažina kasdienį sprendimų priėmimo ir atminties krūvį. Tai gali būti: vienas stalas ar vieta namie, kur visada dedami visi svarbūs daiktai (raktai, telefonas, piniginė); vakaro kontrolinis sąrašas – penki punktai, ką reikia patikrinti prieš einant miegoti; „dviejų minučių taisyklė” – jei užduotis užtrunka mažiau nei dvi minutes, atlikite ją iš karto, neverskite jos į sąrašą.
Bet svarbiausia – užduokite sau paprastą, bet gyvybiškai svarbų klausimą: kokias tris pareigas ar įsipareigojimus galite pašalinti iš savo gyvenimo, kad atlaisvintumėte protinių išteklių? Kai triukšmas nurimsta ir vidinių konfliktų mažėja, atmintis ir dėmesys natūraliai atsigauna – jie nebebus „prieš jus”.
3. Projektai, kurie prasideda entuziastingai, bet miršta viduryje
Kiekvienas pažįstame šį scenarijų: pradedame naują projektą, hobį ar iniciatyvą su didžiuliu entuziazmu. Pirmosios dienos ar savaitės eina puikiai – esame pilni idėjų, motyvacijos, energijos. Bet paskui, dažniausiai be aiškios priežasties, tarsi „išsimagnetiname”. Projektas vis dar yra jūsų sąraše, bet kaskart, kai pagalvojate apie jį, jaučiate sunkumą, nuovargį ar netgi priešiškumą.
Kartais tai tikrai susiję su nepakankama struktūra, neaiškiais terminais ar per dideliu užmoju. Bet dažniau – su svetimu tikslu. Jei užduotis iš tikrųjų nesusijusi su jūsų vertybėmis, tikraisiais prioritetais ar asmeniniu gyvenimu, motyvacija natūraliai išblėsta. Jūs galite turėti tobulą drausmę ir valią, bet jei tikslas nėra tikrai jūsų, kūnas ir protas atmeta jo įgyvendinimą.
Kaip padėti sau: Patikrinkite prasmę – ne abstrakčiai, o labai konkrečiai. Užduokite sau šiuos klausimus: kodėl šis projektas yra svarbus būtent man asmeniškai? Kas pasikeis mano gyvenime, kai jį įgyvendinsiu? Kokią vertybę jis atspindi? Ar tai mano noras, ar kieno nors kito lūkestis man?
Jei atsakymai yra migloti arba jūs jaučiate, kad iš tikrųjų tai ne jūsų tikslas – turite du sveikus pasirinkimus. Pirmas: sumažinkite projekto apimtį iki tokio veiksmo, kuris jau šią savaitę atneš jums realios, apčiuopiamos naudos. Antras: sąžiningai užbaikite projektą ir atsistatydinkite iš jo. Geriau jį oficialiai užbaigti ir išvalyti tą mentalinę erdvę, nei vilkinti iš mandagumo, kaltės ar baimės nuvylti kitus.
4. Temos apie kurias „nenorite net galvoti”
Visi turime gyvenime temų ar situacijų, apie kurias tiesiog nenorime galvoti. Galbūt tai santykiai, kurie jau seniai nebeveikia. Galbūt tai karjeros kryptis, kuri jus nebetenkina. Galbūt tai finansinė situacija, sveikata ar kitas jautrus klausimas. Ir kaskart, kai ši tema iškyla galvoje, jūs instinktyviai ją nustumiate ir sakote sau: „Ne dabar. Pagalvosiu vėliau.”
Vengimas atrodo kaip apsauga – tarsi nepagalvoję apie problemą, jos išvengtumėte. Bet iš tikrųjų vengimas eikvoja energiją daug labiau nei bet kokie sunkumai ar sprendimai. Psichologiniai tyrimai rodo, kad išstūmimas reikalauja nuolatinių psichinių pastangų – dalis jūsų proto nuolat dirba, kad „laikytų tą duris uždaras”. Tai nuolatinis energijos nutekėjimas.
Be to, kai vengiate temos, atsakymas paprastai jau yra žinomas. Giliai viduje jūs žinote, kas negerai, ir žinote, ką reikėtų daryti. Žalingas ne pats sprendimas, o pasekmės, kurios turi būti aiškiai išreikštos žodžiais ir su kuriomis reikia susitaikyti.
Kaip padėti sau: Pasirinkite sau saugų formatą, kuriame galėtumėte susidoroti su vengiama tema. Tai gali būti: laiškas sau, kurį parašysite, bet neišsiųsite; pokalbis su neutraliu, nesuinteresuotu asmeniu – draugu, kuriam pasitikite; konsultacija su psichologu ar kitu specialistu, jei tema to reikalauja.
Svarbiausia – suskaidykite didelę, bauginančią temą į konkrečius klausimus paeiliui. Pavyzdžiui, jei vengiama tema yra santykiai: „Ar esu laimingas šiuose santykiuose?” „Ko man trūksta?” „Ar galiu tai gauti čia?” „Jei ne, kas mane laiko?” Kai mąstymas apie temą nebėra „uždrausta zona”, energija grįžta kartu su aiškumu ir lengvumu.
Toliau skaitykite kitame puslapyje.
