Skaitmeninis euras dar nėra dalykas, kuriuo rytoj mokėsime parduotuvėje, bet jo planas jau ryškėja. Jei projektas pajudės pagal dabartinį grafiką, nauja atsiskaitymo forma žmonių telefonuose galėtų atsirasti iki 2029 metų. Lietuvoje tai reikštų ne grynųjų pabaigą, o dar vieną būdą atsiskaityti – šalia kortelės, telefono ir banko programėlės.
Tai ne kriptovaliuta ir ne banko reklama
Didžiausia painiava kyla dėl paties pavadinimo. „Skaitmeninis euras“ skamba taip, lyg tai būtų kažkas panašaus į kriptovaliutą, bet taip nėra. Tai būtų Europos Centrinio Banko pinigai skaitmenine forma.
Paprastai tariant, šiandien tokį patikimą centrinio banko pinigą žmogus turi tada, kai rankoje laiko banknotą ar monetą. Skaitmeninis euras būtų panašios prigimties, tik ne popierinis, o laikomas skaitmeninėje piniginėje.
Pirkėjui tai greičiausiai atrodytų paprastai: telefone atsidarai piniginę, pasirenki mokėjimą ir atsiskaitai. Skirtumas būtų ne pačiame veiksme, o užkulisiuose – mokėjimas vyktų ne per įprastą kortelių schemą, o per europinę sistemą.
Parduotuvėms tai būtų dar vienas mokėjimo būdas
Lietuvos prekybininkams skaitmeninis euras reikštų techninį pasiruošimą. Didieji tinklai greičiausiai prisitaikytų gana greitai: atnaujintų kasas, terminalus, apskaitos sistemas. Mažoms parduotuvėms, kavinėms, turgavietėms ar paslaugų teikėjams svarbiausias klausimas būtų paprastas – kiek tai kainuos ir ar nebus per sudėtinga.
Jeigu skaitmeninį eurą būtų galima priimti be brangios papildomos įrangos, jis galėtų tapti naudingu pasirinkimu. Ypač jei veiktų ir tada, kai stringa interneto ryšys. Tokia galimybė Lietuvoje aktuali ne tik didmiesčiams, bet ir mažesnėms vietovėms, renginiams, sezoninei prekybai.
Pirkėjams svarbiausia bus pasitikėjimas
Žmonės jau dabar turi pakankamai būdų atsiskaityti. Kortelės, bekontakčiai mokėjimai, bankų programėlės – visa tai veikia kasdien. Todėl skaitmeninis euras prigis tik tada, jei bus aišku, kuo jis naudingas.
Vieniems tai galėtų būti papildomas saugus atsiskaitymo būdas. Kitiems – patogesnis mokėjimas keliaujant po euro zoną. Treti pirmiausia klaus apie privatumą: kas matys mokėjimus, kokie bus limitai, ar tai netaps dar vienu būdu sekti žmogaus kasdienius pirkinius.
Čia ir bus svarbiausias išbandymas. Ne technologija, o pasitikėjimas. Jei žmonėms bus aiškiai paaiškinta, kaip sistema veikia, kur jos ribos ir kodėl grynieji niekur nedingsta, skaitmeninis euras gali tapti normaliu kasdieniu įrankiu. Jei bus palikta per daug neaiškumo, dalis žmonių paprasčiausiai liks prie to, ką jau naudoja dabar.
