Vaikystė turėtų būti siejama su tėvų šiluma, meile ir rūpesčiu, tačiau daugeliui žmonių šiuos prisiminimus temdė emocinio artumo stoka. Kaip tai veikia suaugusiojo gyvenimą ir ar galima tai pakeisti?
Dažnai tokių šeimų vaikai turi viską, ko jiems reikia materialiai, tačiau jiems trūksta švelnumo, palaikymo ir nuoširdaus tėvų priėmimo. Jie auga namuose, kuriuose mažai apkabinimų ir palaikymo žodžių, o emocijos ignoruojamos arba nuslopinamos.
Emocinio šaltumo įtaka asmenybės formavimuisi
Psichoterapeutas Johnas Webbas, knygos „Suaugę emociškai šaltų tėvų vaikai” autorius, pabrėžia, kad emocinis atsiribojimas nuo motinos vaikui yra ypač skausmingas, nes būtent motina atlieka pagrindinį vaidmenį formuojant saugumo ir vertės jausmą ankstyvaisiais gyvenimo metais. Jei vaikas negauna pakankamai šilumos, suaugus tai gali sukelti sunkumų su savigarba, emocijų baime ir problemų kuriant santykius.
„Įsivaizduokite, kad jūsų vaikystė yra pamatas, o suaugusiojo amžius – pats namas, kurį statote daugelį metų”, – sako psichologas. „Jei pamatai yra netvirti ir įtrūkę, visos jūsų pastangos bus bergždžios.”
Žmonės, augantys emociškai nepalaikančiose šeimose, dažnai slepia savo jausmus, vengia konfliktų ir nesugeba kalbėti apie save bei savo poreikius. Jie gali būti puikūs klausytojai kitiems, bet retai atsiveria patys arba teikia pirmenybę kitų poreikiams, ignoruodami savo troškimus.
Nemeilės požymiai suaugusiesiems
Tarp būdingų suaugusiųjų, patyrusių emocinį apleistumą, bruožų yra šie:
- Polinkis nukreipti pokalbį į kitą asmenį ir vengti asmeninių temų
- Savo norų atsisakymas, pasyvumas kasdieniuose ar asmeniniuose reikaluose
- Sunkumai išreikšti ir aptarti savo jausmus, ypač neigiamus
- Savo praeities nuvertinimas, nenoras prisiminti vaikystės ar dalintis prisiminimais
- Baimė konfliktų ir polinkis jų vengti bet kokia kaina
- Nesupratimas, kaip reaguoti į kitų žmonių jausmus ar emocijas, ypač ašaras
Ar galima tai pakeisti?
Tokie elgesio bruožai nėra nuosprendis, o vaikystės patirčių pasekmė, su kuria galima dirbti ir kurią galima pakeisti. Svarbus žingsnis – atpažinti problemą ir kreiptis į specialistą – psichologą ar psichoterapeutą, kuris padės dirbti su emocine trauma ir išmokys veiksmingų emocinio jautrumo atkūrimo bei darnių santykių kūrimo strategijų.
Taip pat svarbus artimųjų palaikymas: subtiliai domėkitės žmogaus reikalais, palaikykite jį sunkiose situacijose, apie jausmus kalbėkite palaipsniui, nespauskite ir nesigilinkite į skaudžias temas, jei matote, kad tai kelia diskomfortą. Skirkite laiko pasitikėjimui augti ir būkite dėmesingi jų vidinei būsenai.
Emocinis šaltumas vaikystėje palieka pėdsakų, tačiau su profesionalia pagalba ir palaikančia aplinka žmonės gali išmokti jaustis, reikšti emocijas ir kurti pilnaverčius santykius. Pripažinti problemą – jau pusė kelio į jos sprendimą.
