Kai du penkiasdešimtmečiai vyrai susėdo aptarti gyvenimo, pokalbis akimirksniu pakibo ant konfliktų ašmenų. Lyg būtų susidūrusios dvi atskiros filosofinės mokyklos. Vienas jų atrodė pasirengęs gyventi kaip atsiskyrėlis, siekiantis išsaugoti asmeninę erdvę, energiją ir intelektualinį budrumą. Kitas – tikintis, kad žmogus iš tikrųjų sustiprėja tik dalindamas gyvenimą su kitais. Abu argumentai skambėjo taip įtikinamai, kad klausantis jų lengva justi vidinį rezonansą: žmoguje visuomet gyvena abu poliai, net jei apie tai garsiai neprisipažįstame.
Pirmasis pašnekovas kalbėjo atvirai, atskleisdamas nuovargį, kuris nejučia atvyksta kartu su branda. Jam penkiasdešimtmetis – tai ne krizės, o racionalaus atsisijojimo amžius. Žmonės, kurie atima energiją, tampa balastu, nepriklausomai nuo jų artumo ar kraujo ryšio. Draugai, partneriai, net tėvai ar paaugę vaikai – visi jie gali pareikalauti daugiau, nei žmogus šiuo etapu pasirengęs duoti. Jis sakė, kad atėjo metas sumažinti triukšmą, išlaikyti tik pačius pažeidžiamiausius ryšius ir susitelkti į tai, kas iš tiesų kuria vertę: vidinį augimą ir indėlį į visuomenę.
Tokiame požiūryje buvo ir savotiškos melancholijos, ir griežtos matematikos. Jo nuomone, gyvenimo tankmėje nėra vietos įsipareigojimams, kurie primetami klausimų serijomis. Pavyzdžiui, moterų smalsumas – ką dirbi, kokią mašiną vairuoji, kodėl išsiskyrei – jo akimis tampa ne pokalbiu, o testu. Tai patikrinimas, ar vyras gali nešti finansinę, emocinę ir buitinę naštą. Jei vyras yra vedęs, klausimų net nereikia – savaitgaliai savaime užpildomi pareigomis ir vizitais, kurių atsisakyti reiškia mažų mažiausiai sukelti konfliktą.
Atrodė, kad jis gina savo teritoriją su tokia pat energija, su kokia kiti gina šeimą. Jo sampratoje lygiaverčiai santykiai šiame amžiuje yra retenybė. Vyras rizikuoja tapti arba vaikščiojančiu bankomatu, arba žmogumi, kuriam nurodinėjama, kaip gyventi. Ir kai galiausiai drįsti pasakyti, jog nenori dachos, kurią tau įbrukta įpareigojimų linijoje, tampi nedėkingas. Išdavikas. Tas, kuris nevertina.
Antrasis pašnekovas, priešingai, žvelgė į gyvenimą kaip į simfoniją, kuriai būtina partnerystė. Jam intymumo vengimas signalizuoja ne patirtį, o jos trūkumą. Vengimas pasidalinti gyvenimu – tai tarsi atsisakymas leisti kitam prisiliesti prie tavo istorijos. Jam santykiai nėra sandoris ar laikinai sudaryta sąjunga. Tai sinergija, kurioje du žmonės kuria trečią – bendrą pasaulį, kuriame gali augti, tobulėti ir jaustis matomu.
Jis pasakojo, kad vyrams būtina erdvė kūrybai, bet ši erdvė neatsiranda vakuume. Ji išauga iš palaikymo. Kai moterys tą poreikį suvokia kaip grėsmę, o ne išlaisvinantį elementą, prasideda manipuliacijos. Vaikai, turtas, kaltė – tai tampa spaudimo instrumentais, ir bet koks kūrybinis polėkis ima atrodyti kaip savanaudiškumas.
Vyrų pokalbis staiga atskleidė universalią dilemą: gyventi sau ar gyventi su kitais? Juk retai būname visiškai vieno ar kito kraštutinumo atstovai. Gyvenimo laikotarpiai keičia prioritetus, o prioritetai – mūsų supratimą apie atsakomybę. Vienatvė padeda susigrąžinti save, bet per didelė vienatvė priverčia ilgėtis artumo. Artimumas sušildo ir įpareigoja, bet per didelis spaudimas paverčia žmogų šešėliu paties savęs. Sprendimas slypi ne kraštutinumuose, o pusiausvyroje: gebėjime leisti kitam tavęs pasiilgti, ir leisti sau sugrįžti.
Ir čia į sceną drąsiai gali įžengti literatūra. Haruki Murakami, rašytojas, kurio kūriniai tarsi atveria slaptas duris į žmogaus vidų, yra pasakęs mintį, kuri labiausiai tinka visiems, kurie yra pasimetę, pavargę ar įstrigę rutinoje. Mintis, kurią galima pakartoti prieš miegą, kaip tylų pažadą sau. Murakami rašė, kad žmogus iš tikrųjų subręsta tada, kai supranta, jog negalime kontroliuoti jokių išorinių jėgų – tik savo reakciją į jas. Tai nėra žodis žodin citata, bet jo kūryboje ši idėja nuolat grįžta: gyvenimas tęsiasi, net jei mes nesuprantame, ką daryti toliau, ir vienintelis kelias – išlikti viduje lanksčiam, elastingam, neprarasti vidinio ritmo.
Toks požiūris puikiai tinka šiandienai. Rutina gali būti klastingas priešas – ji tiršta, lėta ir dusinanti, lyg rūkas virš miesto auštant. Ji trukdo matyti horizontą ir stabdo judėjimą. Norint iš jos ištrūkti, nebūtina mesti viską ir bėgti į naują gyvenimą. Kartais pakanka vienos tikslios minties, vieno paprasto vidinio veiksmo.
Murakami kartą rašė, kad svarbiausia – nepamiršti judesių, kurie saugo sielą. Ritmo, kuris leidžia žmogui eiti pirmyn, net jei žingsniai kartais atrodo neaiškūs. Skaitant jo tekstus imi suvokti, jog gyvenimas – ne lenktynės, o maratonas, kuriame svarbiausia išlaikyti kvėpavimą.
Kartais ta viena mintis, kurią pasirenkame pakartoti prieš miegą, tampa mažu kompasu tamsiame kambaryje. Ji gali būti paprasta, kaip Murakami idėja apie vidinę laikyseną: pasaulis nuolat blaškosi, bet tu gali išlikti tvirtas ir švelnus, kaip medžio kamienas, kuris lankstosi vėjyje, tačiau nelūžta.
Kas žino – gal būtent šį vakarą vienas iš tų dviejų vyrų užsnūs galvodamas ne apie konfliktą, o apie pusiausvyrą. O ryte pabus šiek tiek šviesesnis, šiek tiek supratingesnis, pasirengęs dar kartą žengti į gyvenimą, kuriame nieko nėra visiškai aiškaus, bet viskas – įmanoma.
