Tik Italijoje supratau, kokį maistą kartais perkame parduotuvėje: nuo vieno dalyko mano pilvas pagaliau nutilo

Ilgą laiką galvojau, kad problema yra manyje. Pavalgau duonos – ir po kurio laiko pilvas pradeda urgzti, pūsti, atsiranda sunkumas, toks nemalonus jausmas, lyg būčiau suvalgęs ne kelias riekes, o akmenį. Kartais net juokinga: duona juk paprasčiausias maistas, nuo vaikystės įprastas ant stalo. Atrodo, kas čia gali būti blogo?

Bet tas jausmas kartojosi vis dažniau. Vieną dieną nusiperki duonos iš vienos parduotuvės – pilvas neramus. Kitą kartą bandai kitą kepalą, gražesnę pakuotę, „tradicinį“ pavadinimą, tamsesnę spalvą, daugiau sėklų – ir vėl tas pats. Pilvas burbuliuoja, pučia, apima sunkumas. Tada pradedi svarstyti: gal man netinka glitimas? Gal apskritai reikia atsisakyti duonos? Gal čia amžius, skrandis, stresas, viskas kartu?

Tik nuvažiavęs į Italiją supratau vieną dalyką – gal ne visada problema yra pačioje duonoje. Kartais problema gali būti tame, iš ko ir kaip ji pagaminta.

Italijoje valgiau bandeles ir laukiau blogiausio

Pirmą rytą Italijoje užėjau į mažą kepyklėlę. Tokia, kurioje viskas atrodo paprasta: kelios lentynos, kavos aparatas, šiltas kvapas ir žmonės, kurie ateina ne fotografuoti maisto, o tiesiog normaliai papusryčiauti. Nusipirkau bandelę. Minkštą, šviežią, dar šiek tiek šiltą. Atsisėdau, užsisakiau kavos ir pagalvojau: na, dabar bus.

Buvau įpratęs, kad po kepinių man reikia laukti pasekmių. Pilvo pūtimo, urgzimo, sunkumo. Bet praėjo valanda, paskui kita – nieko. Jokio keisto spaudimo, jokio nemalonaus burbuliavimo. Tik sotumas ir geras jausmas. Kitą dieną suvalgiau kitą bandelę. Vėl nieko. Tada dar duonos prie vakarienės. Ir vėl pilvas tylus.

Iš pradžių net nenorėjau tuo tikėti. Galvojau, gal sutapimas. Gal tiesiog mažiau streso, daugiau vaikščiojimo, geresnė nuotaika. Bet kai tai kartojasi kelias dienas iš eilės, pradedi kelti klausimus. Kodėl Lietuvoje po duonos dažnai jaučiuosi apsunkęs, o čia, valgydamas miltinius patiekalus kasdien, jaučiuosi visiškai normaliai?

Tada pirmą kartą rimčiau pagalvojau ne apie pačią duoną, o apie miltus.

Nusipirkau itališkų miltų ir išbandžiau namuose

Grįždamas iš Italijos nusipirkau itališkų miltų. Ne dėl mados, ne dėl gražios pakuotės, o iš smalsumo. Norėjau patikrinti, ar tas skirtumas buvo tik kelionės įspūdis, ar iš tikrųjų kažkas pasikeičia, kai naudoji kitokius miltus.

Namuose išsikepiau paprastą kepinį. Nieko ypatingo: miltai, vanduo, šiek tiek druskos, mielės, truputis laiko. Jokių stebuklingų priedų, jokio sudėtingo recepto. Ir vėl tas pats – suvalgiau, laukiau įprastos reakcijos, bet jos nebuvo. Pilvas neburzgė, nepūtė, nebuvo to jausmo, kad maistas stovi viduje kaip plyta.

Tą akimirką man pasidarė net truputį pikta. Ne todėl, kad atradau itališkus miltus, o todėl, kad pagalvojau, kiek kartų buvau kaltinęs save. Kiek kartų galvojau, kad mano organizmas tiesiog „nebepriima“ duonos. O gal man netiko ne pati duona, o kai kurie konkretūs gaminiai, jų sudėtis, miltų kokybė, fermentacijos trumpumas, priedai ar skubotas gamybos procesas.

Aš nesakau, kad visi lietuviški miltai ar visa lietuviška duona yra blogi. Taip teigti būtų neteisinga. Lietuvoje tikrai yra gerų kepėjų, gerų kepyklų ir kokybiškos duonos. Bet parduotuvėje dažnai perkame ne tikrą lėtai subrendusią duoną, o produktą, kuris turi ilgai stovėti lentynoje, gražiai atrodyti, būti minkštas, pigus, vienodo skonio ir dar patikti kuo platesniam pirkėjų ratui.

O tada etiketėje atsiranda dalykų, apie kuriuos anksčiau net nesusimąstydavau.

Duona iš itališkų miltų

Gal ne visada kalti miltai, bet klausimų kyla vis daugiau

Pradėjau atidžiau skaityti sudėtis. Ir tada supratau, kad duona duonai nelygi. Vienur sudėtis trumpa ir aiški, kitur – ilgas sąrašas: miltų mišiniai, cukrus, sirupai, emulsikliai, rūgštingumą reguliuojančios medžiagos, glitimo priedai, konservavimui ar tekstūrai skirti ingredientai. Viskas gal ir leidžiama, viskas gal ir telpa į normas, bet klausimas kitas – ar mano pilvui nuo to geriau?

Man atrodo, kad labai daug lemia ne vien miltai. Svarbu, kaip ilgai tešla bręsta. Svarbu, ar duona kepama skubiai, ar jai leidžiama normaliai fermentuotis. Svarbu, kiek joje cukraus, kiek priedų, kiek drėgmės, kokie miltai naudojami ir kaip organizmas į visa tai reaguoja.

Italijoje man patiko ne tik skonis. Man patiko jausmas po valgio. Ten suvalgydavau bandelę ar duonos gabalėlį ir galėdavau eiti toliau, o ne ieškoti, kur atsisėsti ir laukti, kol pilvas nusiramins. Ir tai man pasirodė didžiausias skirtumas.

Galbūt vienam žmogui tiks ruginė duona, kitam – kvietinė, trečiam – rauginta, ketvirtam – visai be glitimo. Bet po šios patirties aš nustojau aklai tikėti, kad jei ant pakuotės parašyta „tradicinė“, vadinasi, ji automatiškai bus gera mano organizmui.

Dabar į duoną žiūriu visai kitaip

Po tos kelionės nebegaliu pirkti duonos taip, kaip anksčiau. Nebepakanka gražios etiketės, juodos spalvos ar užrašo apie tradicijas. Žiūriu į sudėtį. Žiūriu, ar sąrašas neprimena chemijos laboratorijos. Žiūriu, ar duona nėra per saldi, per minkšta, per ilgai galiojanti ir per gražiai „tobula“.

Kartais renkuosi mažesnę kepyklą. Kartais kepu pats. Kartais nusiperku itališkų miltų ir tiesiog pasidarau paprastą tešlą namuose. Ir keisčiausia tai, kad kai produktas paprastesnis, pilvas dažnai reaguoja ramiau. Bent jau mano atveju.

Aš nesu gydytojas ir negaliu pasakyti, kad visiems taip bus. Jeigu žmogų nuolat pučia pilvą, skauda ar vargina virškinimas, reikia ieškoti tikros priežasties, o ne kaltinti vieną produktą. Bet mano asmeninė patirtis privertė susimąstyti: gal kartais mes per greitai apkaltiname savo organizmą, nors iš tikrųjų reikėtų atidžiau pažiūrėti į tai, ką perkame.

Italijoje radau ne tik skanias bandeles. Radau klausimą, kuris dabar manęs nebepaleidžia: kodėl nuo vienų miltinių produktų jaučiuosi gerai, o nuo kitų – tarsi kūnas iš karto protestuotų?

Ir gal atsakymas labai paprastas. Ne visa duona yra vienoda. Ne visi miltai yra vienodi. Ir ne viskas, kas parduotuvėje atrodo kaip paprastas kasdienis maistas, iš tikrųjų yra toks nekaltas mūsų pilvui.