Atrodo, kad šiuolaikinis žmogus bendrauja nuolat. Rašome žinutes, siunčiame reakcijas, komentuojame, dalijamės įrašais ir beveik visada esame pasiekiami. Tačiau naujas tyrimas rodo visai kitą, gerokai tylesnę pusę – gyvų žodžių mūsų kasdienybėje mažėja. Mokslininkai nustatė, kad analizuotu laikotarpiu žmonės kasmet ištardavo vidutiniškai 338 žodžiais mažiau nei ankstesniais metais. Kitaip tariant, kalbame vis mažiau ne tik per dešimtmetį, bet ir nuo metų prie metų.
Šis pokytis iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti nedidelis. Juk 338 žodžiai per dieną neskamba kaip didžiulis praradimas. Tačiau tyrėjai atkreipia dėmesį, kad toks mažėjimas kaupiasi. Per metus tai sudaro daugiau nei 120 tūkstančių neištartų žodžių, o per ilgesnį laiką skirtumas tampa labai ryškus. Tyrimo duomenimis, apie 2005 metus žmonės per dieną vidutiniškai ištardavo apie 16 tūkstančių žodžių, o iki 2019 metų šis skaičius sumažėjo maždaug iki 12 700. Tai reikštų apie 28 proc. kritimą analizuotu laikotarpiu.
Kalbame mažiau ne todėl, kad neturime ką pasakyti
Svarbiausia šio tyrimo mintis yra ta, kad prarandame ne vien ilgas diskusijas ar reikšmingus pokalbius. Dalis nykstančio bendravimo slypi mažuose kasdieniuose momentuose – trumpuose pašnekesiuose parduotuvėje, skambučiuose, atsitiktiniuose klausimuose gatvėje, pokalbiuose su kolegomis ar paprastuose buitiniuose apsikeitimuose žodžiais namuose. Tyrėjai pabrėžia, kad būtent šie nedideli, dažnai net nepastebimi kontaktai ir sudaro nemažą gyvos kalbos dalį.
Mokslininkų aiškinimu, viena svarbiausių priežasčių yra technologijų poveikis kasdieniam gyvenimui. Šiandien daug ką atliekame be gyvo kontakto: užsisakome maistą programėlėje, apsiperkame savitarnos kasose, kelią randame telefone, o ne klausdami praeivio. Net dalis bendravimo, kuris anksčiau vykdavo balsu, persikėlė į žinutes, socialinius tinklus ar trumpas reakcijas ekrane. Tyrimo autoriai su tuo sieja bent dalį nuoseklaus kalbėjimo mažėjimo.
Mažiausiai kalba jauni žmonės
Ypač išsiskyrė viena grupė – jaunesni nei 25 metų žmonės. Tyrimo duomenimis, jų ištariamų žodžių kiekis mažėjo sparčiau nei vyresnių suaugusiųjų. Jaunesniųjų grupėje metinis sumažėjimas siekė apie 452 žodžius per dieną, o 25 metų ir vyresnių žmonių grupėje – apie 314 žodžių. Tai leidžia manyti, kad būtent jaunesnė karta, kurios kasdienybė glaudžiausiai susijusi su telefonais, socialiniais tinklais ir skaitmeniniu bendravimu, gyvos kalbos praranda daugiausia.
Vis dėlto patys autoriai pabrėžia svarbų niuansą: tyrimas nereiškia, kad visas pasaulis tylėja vienodai. Duomenys daugiausia surinkti iš Jungtinių Valstijų, taip pat iš kai kurių grupių Europoje, Australijoje ir Meksikoje. Tyrėjai aiškiai nurodo, kad neturėjo pakankamai duomenų iš labiau kolektyvistinių, nevakarietiškų kultūrų, todėl šių išvadų nereikėtų aklai taikyti visam pasauliui. Kitaip tariant, kalbos mažėjimo tendencija atrodo įtikinama Vakarų aplinkoje, bet nebūtinai vienodai pasireiškia visur.
Kodėl tai turėtų rūpėti ne tik mokslininkams
Šis tyrimas svarbus ne vien dėl skaičių. Jis kelia platesnį klausimą: ką prarandame, kai kasdienybėje lieka mažiau gyvo kalbėjimo? Tyrimo autoriai teigia, kad gyvi, balsu vykstantys pokalbiai įtraukia kitokius socialinius ir pažintinius procesus nei bendravimas tekstu. Balso tonas, intonacija, spontaniška reakcija, šiluma ir net trumpos pauzės kuria ryšį, kurio rašytinis bendravimas ne visada gali atkurti. Būtent todėl mažėjantis gyvos kalbos kiekis gali būti susijęs su vienišumo, izoliacijos ar silpnesnio tarpusavio ryšio jausmu.
Lietuviams ši tema taip pat labai artima. Nors tyrimas atliktas ne Lietuvoje, pati tendencija skamba pažįstamai ir mums. Vis daugiau kasdienių reikalų sutvarkome telefonu, savitarnoje ar internetu, o dalis pokalbių, kurie anksčiau vykdavo gyvai, dabar telpa į trumpą žinutę ar jaustuką. Tai patogu, greita ir dažnai neišvengiama. Tačiau kartu tai reiškia, kad mažėja progų tiesiog kalbėtis – ne tik apie svarbius dalykus, bet ir apie paprastą kasdienybę.
Tyrimo autoriai siūlo į šį pokytį žiūrėti rimtai. Jų vertinimu, net keli šimtai papildomų ištartų žodžių per dieną galėtų būti paprastas būdas mažinti asmeninę izoliaciją. Tai nereiškia, kad reikia atsisakyti technologijų. Greičiau tai priminimas, kad gyvas pokalbis vis dar turi vertę, kurios ekranai pilnai nepakeičia.
Todėl ši vadinamoji tyli krizė iš tiesų nėra tik apie kalbėjimo statistiką. Ji yra apie santykius, artumą ir mūsų kasdienio gyvenimo kokybę. Galbūt ne visi galime pakeisti technologijų kryptį, bet kiekvienas galime susigrąžinti bent dalį tų žodžių – paskambinti vietoje parašymo, užkalbinti, o ne tik praeiti pro šalį, daugiau kalbėtis namuose, o ne vien žiūrėti į ekranus. Kartais būtent nuo tokių mažų dalykų prasideda didžiausi pokyčiai. 💬
