Vasara gali trukti beveik pusę metų: mokslininkų scenarijus keičia įprastą keturių sezonų vaizdą

Vasara, užimanti beveik šešis mėnesius, ir trumpesnė nei dviejų mėnesių žiema – tokį scenarijų amžiaus pabaigai numato Šiaurės pusrutulio vidutinių platumų klimato tyrimas, jeigu šiltnamio efektą sukeliančių dujų išmetimas nebus reikšmingai mažinamas. Sezonų pokyčiai jau matomi ir Lietuvoje: palyginus du trisdešimties metų laikotarpius, temperatūros sąlygomis apibrėžiama vasara pailgėjo vidutiniškai 13 dienų, o žiema sutrumpėjo 16 dienų.

Vasaros ilgėja, tačiau „po vieną dieną kasmet“ nėra visiems galiojanti taisyklė

Teiginys, kad vasara kasmet prisideda dar vieną dieną, pirmiausia siejamas su Ispanijos stebėjimais. Šios šalies meteorologijos agentūra AEMET dar 2019 metais paskelbė, kad vasariškų temperatūrų laikotarpis ilgėjo vidutiniškai maždaug devyniomis dienomis per dešimtmetį. Tuomet jis buvo beveik penkiomis savaitėmis ilgesnis negu praėjusio amžiaus devintojo dešimtmečio pradžioje. Tai ilgalaikė tendencija, o ne pažadas, kad kiekviena nauja vasara būtinai bus diena ilgesnė už ankstesnę.

Svarbu ir tai, ką mokslininkai vadina vasara. Kalendoriuje birželis, liepa ir rugpjūtis niekur nepasislenka, tačiau vasarai būdingos temperatūros gali prasidėti anksčiau ir užsitęsti rudenį. Būtent tokį šiltojo laikotarpio plėtimąsi rodo Ispanijos duomenys. Pagal AEMET taikytą metodiką sezono ribos nustatomos vertinant ne vieną neįprastai karštą popietę, o išsilaikančias temperatūros sąlygas.

Šiluma vis daugiau laiko atsiriekia iš pavasario

44 Ispanijos meteorologijos stočių 1971–2018 metų duomenų analizė parodė, kad vasaros ilgėjimas nėra vienodas abiejuose jos galuose. Pradžia per dešimtmetį ankstėjo vidutiniškai 6,76 dienos, o pabaiga vėlavo 2,74 dienos. Sudėjus šiuos pokyčius gaunama maždaug 9,5 papildomos vasaros dienos per dešimtmetį. Vadinasi, didesnė pokyčio dalis tenka ankstesniam vasariškų orų atėjimui.

Toks rezultatas paaiškina, kodėl ilgesnė vasara nebūtinai reiškia vien šiltą rugsėjį. Vis svarbesni tampa ir pavasario mėnesiai, kai anksčiau įsivyraudavo nuosaikesnė šiluma. Vis dėlto šie konkretūs skaičiai apibūdina Ispanijos stočių analizę – jų negalima tiesiog perkelti Lietuvai ir teigti, kad pas mus sezonai slenka tokiu pačiu greičiu.

Beveik šešių mėnesių vasara – scenarijus iki 2100 metų

Platesnį vaizdą pateikė 2021 metais žurnale „Geophysical Research Letters“ paskelbtas tyrimas. Jo autoriai nagrinėjo Šiaurės pusrutulio vidutines platumas, nuo 30 iki 60 laipsnių šiaurės platumos, ir vertino sezonų kaitą pagal temperatūrą. 1952–2011 metais vidutinė taip apibrėžtos vasaros trukmė padidėjo nuo 78 iki 95 dienų. Pavasaris per tą laiką sutrumpėjo nuo 124 iki 115, ruduo – nuo 87 iki 82, o žiema – nuo 76 iki 73 dienų.

Modeliavimas pagal didelio išmetimo scenarijų parodė, kad iki 2100 metų vasara nagrinėjamame regione galėtų užimti beveik pusę metų, o žiema trukti mažiau nei du mėnesius. Tai sąlyginė klimato projekcija, priklausanti nuo būsimo atšilimo, o ne nustatyta data, kada visose šalyse prasidės vienodai ilga vasara.

Lietuvoje vasara jau pailgėjo, bet ruduo netrumpėjo

Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos palyginimas leidžia šią temą įvertinti ir pagal mūsų šalies matavimus. Lyginant 1961–1990 ir 1991–2020 metų klimato normas, vasaros vidutinė trukmė išaugo nuo 79 iki 92 dienų, o žiemos sumažėjo nuo 106 iki 90 dienų. Pavasaris vidutiniškai pailgėjo trimis dienomis, rudens trukmė liko tokia pati – 98 dienos. Taigi teiginys, kad ilgėjant vasarai visur vienodai trumpėja ir pavasaris, ir ruduo, Lietuvos vidurkiui netinka.

Skirtumai matomi ir šalies viduje: Vilniuje bei Kaune vasara pailgėjo po 20 dienų, Klaipėdoje – 17 dienų. Šiame vertinime vasaros ribos siejamos su pastoviu vidutinės paros temperatūros perėjimu per 15 °C. Todėl šių skaičių negalima tiesiogiai sutapatinti su kituose tyrimuose pagal kitokias temperatūros ribas apskaičiuotomis trukmėmis.

Ilgesnė vasara neapsiriboja papildomomis dienomis prie jūros

Sezonų persitvarkymas veikia ir gamtą, ir kasdienį gyvenimą. Ankstesnis augalų žydėjimas gali nesutapti su vabzdžių ar paukščių aktyvumu, o po ankstyvos šilumos sugrįžęs šaltis – pažeisti pradėjusius augti augalus. Ilgesnis vegetacijos laikotarpis taip pat gali pratęsti žiedadulkių sezoną. Tyrėjai ilgesnes ir karštesnes vasaras sieja su didesne karščio bangų bei gaisrų rizika.

Lietuvai svarbiausia žinia šiandien yra ne tariamai tiksli šešių mėnesių vasaros pradžios data, o jau išmatuotas sezonų pasikeitimas. Šiltajam laikotarpiui ilgėjant, žemės ūkio darbų, miestų apsaugos nuo karščio ir vandens išteklių planavimas turės vis labiau remtis dabartiniais matavimais bei klimato projekcijomis. Vien prisiminimo, kokia vasara ar žiema būdavo prieš kelis dešimtmečius, tam nebepakaks.