Šios vasaros orai Europoje buvo daug daugiau nei vien nemalonus karštis

Kol Lietuvoje liepą teko taikytis prie lietaus ir debesuotų dienų, dalis Europos gyveno visai kitu ritmu: užsitęsusios karščio bangos, senkantis upių vanduo ir gaisrai trikdė kasdienybę bei verslą. Naujausia „Copernicus“ klimato kaitos tarnybos apžvalga rodo, kad 2026 metų vasara Europoje buvo trečia šilčiausia stebėjimų istorijoje, o Vakarų Europoje – rekordinė. Tačiau sezono pasekmes geriau atskleidžia ne vien temperatūros lentelė: karštis vienu metu didino spaudimą vandens ištekliams, transportui, energetikai ir žmonių sveikatai.

Rekordą nulėmė ne viena karšta diena

Vakarų Europoje birželio–rugpjūčio vidutinė oro temperatūra siekė 21,69 °C ir buvo 2,54 laipsnio aukštesnė už 1991–2020 metų vidurkį. Taip buvo viršytas ankstesnis, dar 2003 metais pasiektas vasaros rekordas. Šis skaičius apibūdina viso regiono ir trijų mėnesių vidurkį, todėl jo nereikėtų painioti su vienos popietės temperatūra pavėsyje. Jis rodo, kiek šiltesnis už įprastą buvo visas sezonas, apimantis ir dienas, ir naktis. Europos Komisijos paskelbtoje duomenų apžvalgoje pabrėžiama, kad vasarai buvo būdingos ankstyvos, ilgai trunkančios ir intensyvios karščio bangos.

Dar iškalbingesnis rodiklis – karščio poveikis žmogui. Europos klimato ir sveikatos observatorija skelbia, kad per sezoną bent labai stiprų karščio stresą patyrė rekordinė 52 proc. Europos teritorijos dalis. Tai teritorijos, o ne gyventojų procentas, ir jis nereiškia, kad toks karštis visur laikėsi visą vasarą. Vertinimas parodo, kokia aukščiausia karščio streso kategorija konkrečioje vietoje buvo pasiekta.

„Copernicus“ naudojamas šiluminio komforto indeksas šią kategoriją sieja su 38 °C ar aukštesne juntamąja temperatūra. Todėl vien termometro rodmens nepakanka įvertinti sąlygoms, kurias patiria žmogaus organizmas. Karščio stresas leidžia tiksliau suprasti, kodėl ta pati oro temperatūra skirtingomis aplinkybėmis gali būti juntama nevienodai.

Senkančios upės palietė daugiau nei pakrančių gyventojus

Europos upių nuotėkio vertinimas atskleidė mažiausio vasaros nuotėkio sąlygas nuo EFAS duomenų laikotarpio pradžios 1992 metais. Liepą ir rugpjūtį rekordiškai mažas arba arti rekordo buvęs nuotėkis vienu metu nustatytas tokiose svarbiose upėse kaip Reinas, Dunojus, Po, Luara, Rona ir Sena. Čia kalbama apie upėmis pratekančio vandens kiekį, o ne vien pakrantėje matomą vandens lygio žymą.

Kai vandens trūksta keliuose dideliuose baseinuose, pasekmės susijungia. „Copernicus“ nurodo sutrikusį krovinių transportą ir spaudimą tiekimo grandinėms, drėkinimui, hidroenergijos gamybai bei branduolinių reaktorių aušinimui. Taigi ta pati upė tampa svarbi ir ūkininkui, ir elektrinei, ir prekes gabenančiam verslui. Šie duomenys savaime neleidžia apskaičiuoti, kiek dėl vasaros orų pabrango konkretus pirkinys Lietuvoje, tačiau parodo, kodėl sausros poveikis nesibaigia ties išdžiūvusia pakrante.

Gaisrų grėsmė siekia ir vėsesnius regionus

Pasaulio sveikatos organizacija rugsėjo pradžioje paskelbė, kad per pirmuosius aštuonis 2026 metų mėnesius Europos Sąjungoje išdegė daugiau kaip 600 tūkst. hektarų. Tuo pačiu metu ankstesnių dvidešimties metų vidurkis siekė apie 280 tūkst. hektarų. Nors šių metų rodiklis buvo mažesnis už tuo pačiu laikotarpiu užfiksuotą 2025 metais, jis gerokai viršijo įprastą mastą. Organizacija atkreipia dėmesį ir į Britų salas bei pietinę Skandinaviją, kur sausos sąlygos didina gaisrų riziką.

Šiuo atveju būtina atskirti užsidegimo priežastį nuo sąlygų, leidžiančių ugniai plisti. PSO nurodo, kad daugumą Europos gamtinių gaisrų tyčia arba netyčia sukelia žmonės, tačiau šiltesni ir sausesni orai stipriai veikia jų plitimo greitį bei intensyvumą. Todėl žalias kraštovaizdis ar įprastai lietingas klimatas nėra garantija, kad vietovė negali degti. Praktinė išvada keliautojams paprasta: prieš vykstant į gamtą verta patikrinti vietos perspėjimus ir laužų ar kepsninių naudojimo ribojimus, net jeigu kelionė suplanuota į šiaurę.

Lietuvoje vasara buvo lietinga – kodėl tai neprieštarauja Europos rekordams?

Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos apžvalga rodo kitokį sezoną: vidutinė vasaros temperatūra mūsų šalyje siekė 17,5 °C ir normą viršijo vos 0,2 laipsnio. Kritulių iškrito 304,8 milimetro, arba 133 proc. normos. Tai buvo drėgniausia vasara nuo 2011 metų ir šešta drėgniausia nuo 1961-ųjų. Vis dėlto birželio 28 dieną Druskininkuose užfiksuoti 36,3 °C tapo nauju Lietuvos birželio temperatūros rekordu. Per sezoną taip pat registruoti septyni labai smarkios audros atvejai – daugiausia nuo jų registravimo pradžios 2011 metais.

Šis kontrastas padeda suprasti, kodėl Europos klimato negalima vertinti pagal orus už savo lango. Lietuvoje lietinga vasara ir Vakarų Europoje rekordinis karštis gali pasitaikyti tuo pačiu metu: skiriasi regionai, oro masių judėjimas ir kritulių pasiskirstymas. Tarpvyriausybinė klimato kaitos komisija savo vertinimuose nurodo, kad žmogaus įtaka didina karščio ekstremumų intensyvumą ir dažnumą, o kartu pasitaikančios karščio bangos bei sausros pasaulyje taip pat dažnėja. Tačiau konkretaus gaisro ar audros indėliui įvertinti reikia atskiro tyrimo; vien vasaros rekordas nepaaiškina kiekvieno įvykio.

Lietuvos gyventojui tai reiškia poreikį stebėti konkrečios vietos pavojus. Planuojant atostogas Europoje verta tikrinti ne tik saulės ir lietaus prognozę, bet ir karščio, gaisrų bei vandens naudojimo perspėjimus. Namuose aktualūs gali būti visai kiti klausimai – audros ir gausus lietus. Šių metų duomenys primena, kad net gana įprastas sezono temperatūros vidurkis gali slėpti trumpus, bet pavojingus ekstremalių orų laikotarpius. (Meteo LT)