Heterochromia – taip mokslininkai vadina reiškinį, kai rainelės spalvos skiriasi. Tai ne liga ir ne kontaktiniai lęšiai, o genetinis loterijos laimėjimas, kuris Lietuvoje pasitaiko rečiau nei dvyniai. Šiame straipsnyje – visa tiesa apie pigmento žaidimus, šviesos atspindžius ir netikėtas priežastis, kodėl jūsų akys gali atrodyti kaip dviejų skirtingų žmonių.
Pigmentas – ne dažai, o melanino kiekis
Rainelės spalva priklauso nuo melanino, to paties pigmento, kuris įdega odą. Mažai melanino – mėlynos akys, daug – rudos. Tarpinis kiekis – žalios arba pilkos. Skirtumas tarp akių atsiranda tada, kai vienoje rainelėje melanino gaminama daugiau nei kitoje. Tai vyksta dar embriono stadijoje, kai ląstelės migruoja į akis. Jei migracija netolygi, viena akis gauna „daugiau dažų“, kita lieka šviesesnė. Šis procesas užprogramuotas genuose, bet ne visada paveldimas tiesiogiai.
Trys heterochromijos tipai: nuo gimimo iki traumos
Pilna heterochromija – viena akis visiškai kitokia spalva, pavyzdžiui, žydra ir ruda. Sectorial – tik dalis rainelės kitokia, tarsi įterptas „pleištas“. Central – spalva keičiasi nuo centro į kraštus, sukurdama žiedo efektą. Dažniausia priežastis – įgimta, bet kartais spalvą pakeičia trauma, uždegimas ar net vaistai nuo glaukomos. Tokiais atvejais pokytis vyksta per kelias savaites ir gali būti grįžtamas.
Šviesa – antrasis dailininkas
Net identiškas melanino kiekis gali atrodyti skirtingai priklausomai nuo šviesos. Mėlynos akys iš tikrųjų neturi mėlyno pigmento – spalva atsiranda dėl Tyndall efekto, kai šviesa išsisklaido stromos sluoksnyje panašiai kaip dangus. Žalios akys – tai mėlynos su gelsvu melanino sluoksniu. Jei viena akis turi plonesnį stromos sluoksnį, ji atrodys šviesesnė net esant tam pačiam pigmento kiekiui. Todėl heterochromija ryškesnė saulėtą dieną nei prieblandoje.
Genų kombinacijos: kodėl ne visi vaikai paveldi mamos akis
Už rainelės spalvą atsako bent 16 genų, bet pagrindiniai – OCA2 ir HERC2. OCA2 reguliuoja melanino gamybą, HERC2 – jo „jungiklį“. Jei tėvai nešioja skirtingas šių genų versijas, vaikas gali gauti netikėtą kombinaciją. Pavyzdžiui, abu tėvai rudakiai, bet vaikas gimsta mėlynomis akimis, nes abu perdavė „išjungtą“ HERC2 variantą. Skirtingos akys – kraštutinis šios loterijos atvejis, kai vienoje akyje genai „įsijungia“ stipriau.
Mitai ir realybė: ar tai pavojinga sveikatai?
Heterochromija pati savaime nekenkia regėjimui. Tačiau jei spalva pasikeičia suaugus, tai gali signalizuoti apie Hornerio sindromą, pigmentinę glaukomą ar net naviką. Įgimta forma dažniausiai saugi, bet kartais lydi Waardenburgo sindromą, kuris sukelia kurtumą. Todėl gydytojai rekomenduoja bent vieną apsilankymą pas oftalmologą, kad būtų atmestos retos komplikacijos.
Nuo Aleksandro Didžiojo iki šiuolaikinių žvaigždžių
Senovės graikai tikėjo, kad skirtingos akys – dievų ženklas. Šiandien žinome, kad tokį bruožą turėjo Davidas Bowie (trauma), Kate Bosworth (įgimta) ir net šuo haskis. Lietuvoje žinomiausias atvejis – aktorius, kurio viena akis žalia, kita ruda, bet viešai apie tai nekalba. Retumas daro šį bruožą geidžiamu modelių pasaulyje, kur fotografai naudoja skirtingą apšvietimą, kad pabrėžtų kontrastą.
Kaip pastebėti vaikui: nuo kūdikystės iki paauglystės
Naujagimiai gimsta mėlynomis akimis, nes melaninas dar „neįsijungė“. Tikroji spalva atsiskleidžia per 6–12 mėnesių. Jei skirtumas pastebimas po metų, jis greičiausiai išliks visam gyvenimui. Fotografuokite vaiką prie lango natūralioje šviesoje – skirtumas ryškesnis nei prie dirbtinio apšvietimo. Jei viena akis keičiasi greičiau, tai normalu, bet staigus pokytis po traumos – signalas kreiptis į gydytoją.
Skirtingos akys – ne defektas, o gamtos išdaiga, kuri primena, kad net identiški genai gali sukurti unikalų derinį. Kitą kartą žiūrėdami į veidrodį pagalvokite: jūsų akys – gyvas įrodymas, kad žmogaus kūnas vis dar moka stebinti.
