Tai ne metafora ir ne ateities fantastika. Afrika tiesiogine prasme skyla mūsų akyse – lėtai, bet užtikrintai. Tūkstantmečius trunkantis klimato sausėjimas ne tik pakeitė kraštovaizdį ir civilizacijų likimus, bet ir įjungė procesus giliai po žeme. Mokslininkai šiandien jau kalba ne apie galimybę, o apie faktą: Rytų Afrika pamažu atsiskiria nuo likusio žemyno.
Prieš kelis tūkstančius metų dabartinės Rytų Afrikos dykumos atrodė visiškai kitaip. Afrikos drėgnuoju laikotarpiu, kuris tęsėsi maždaug nuo 9600 iki 5300 metų prieš mūsų erą, regioną dengė savanos, o didžiuliai ežerai ir upės maitino klestinčią gyvybę. Sacharos uolų piešiniai iki šiol liudija laikus, kai drambliai, žirafos ir kiti gyvūnai gėrė vandenį ten, kur šiandien plyti smėlio jūra. Tuo pat metu pradėjo formuotis ir senovės Egipto civilizacija.
Kai vanduo dingo, prasidėjo lūžis
Viskas pasikeitė, kai klimatas staiga tapo sausesnis. Ežerai traukėsi, upės nyko, o žmonės buvo priversti telktis aplink vienintelį patikimą gyvybės šaltinį – Nilą. Tačiau pasekmės neapsiribojo vien paviršiumi. Vandens netekimas turėjo įtakos ir tam, kas vyksta giliai po žeme.
Geologiniai duomenys rodo, kad didžiulės vandens masės, buvusios ežeruose, veikė kaip svoris, spaudžiantis Žemės plutą ir stabdantis tektoninių lūžių judėjimą. Kai vanduo dingo, šis „stabdis“ buvo atleistas. Rezultatas – pagreitėję lūžių judesiai Rytų Afrikos lūžių sistemoje.
Mokslas tai patvirtino skaičiais
Tai ne teorija. Geologo ir fiziko Christopher Scholz vadovaujama tyrėjų komanda iš Columbia University išanalizavo Turkanos ežero Kenijoje istoriją. Šis ežeras šiandien vis dar atrodo įspūdingas – apie 250 kilometrų ilgio ir iki 120 metrų gylio. Tačiau drėgnojo laikotarpio pabaigoje kai kurios jo vietos siekė beveik 300 metrų gylį.
Kompiuteriniai modeliai parodė aiškų ryšį: mažėjant vandens lygiui, sumažėjo slėgis Žemės plutai, o tektoninių lūžių slydimo greitis išaugo. Tai pirmasis kiekybiškai pagrįstas įrodymas, tiesiogiai susiejantis klimato kaitą su tektoninių procesų pagreitėjimu Rytų Afrikoje. Tyrimo rezultatai buvo paskelbti prestižiniame mokslo žurnale „Nature“.
Afrika jau juda – lėtai, bet negrįžtamai
Šiandien Rytų Afrika nuo likusio žemyno atsiskiria maždaug 0,00000635 kilometro per metus greičiu. Skaičius atrodo juokingai mažas, bet geologiniu mastu tai labai daug. Somalio tektoninė plokštė rytuose pamažu tolsta nuo Nubijos plokštės vakaruose, ir mokslininkai neabejoja – ateityje tarp jų atsivers naujas vandenynas.
Dar daugiau – Scholzo skaičiavimai rodo, kad vien Turkanos ežero vandens netekimas per pastaruosius 5000 metų šį atsiskyrimo procesą pagreitino maždaug trimis procentais. Tai reiškia, kad klimato pokyčiai ne tik keičia orus ar ekosistemas, bet ir tiesiogiai veikia planetos „konstrukciją“.
Tai, kas vyksta dabar, – ne ateities problema
Afrika neskils rytoj ar po dešimties metų. Tačiau procesas jau vyksta, ir jis nebegrįžtamas. Tai tylus, lėtas žemyno skilimas, kurį paspartino sausra, klimato kaita ir vandens nykimas. Tai priminimas, kad klimatas daro įtaką ne tik mūsų gyvenimo sąlygoms, bet ir pačiai Žemei.
Žemynas džiūsta. Žemynas trūkinėja. Ir šį kartą tai ne perspėjimas ateičiai – tai procesas, kuris jau seniai prasidėjo.
Šaltinis: https://nova.rs/magazin/nauka/kontinent-nam-se-pred-ocima-susi-i-cepa-se-na-dva-dela-kad-se-potpuno-razdvoji-desice-se/
