Žmonės mirdavo per 24 valandas, o liga pasiekė net karaliaus rūmus: prieš 500 metų Europą siaubė epidemija, kuri staiga išnyko

1529 metų vasarą Hamburgo uoste pasirodė iš Anglijos atplaukęs laivas. Pasak istorinių pasakojimų, dalis jo įgulos narių jau buvo mirę nuo paslaptingos ligos. Netrukus mieste prasidėjo kažkas, kam to meto gydytojai buvo visiškai nepasirengę. Žmonės staiga imdavo karščiuoti, juos išpildavo gausus prakaitas, o po kelių valandų kai kurie jau būdavo mirę. Hamburgo kronikose minima, kad vos per 22 dienas liga galėjo nusinešti apie 1100 gyvybių. Tačiau baisiausia šios istorijos dalis paaiškėjo gerokai vėliau – liga, kuri Europoje sukėlė tikrą paniką, po kelių protrūkių tiesiog dingo.

Praėjus beveik penkiems šimtams metų, mokslininkai vis dar negali tiksliai pasakyti, kas tuomet žudė žmones. Nežinomas ligos sukėlėjas, neįprastai greita eiga ir staigus išnykimas pavertė vadinamąją angliškąją prakaitavimo ligą viena didžiausių Europos medicinos istorijos paslapčių. Ji palietė ne tik vargingiausius miestų gyventojus, bet ir pasiturinčius pirklius, didikus bei Anglijos karališkųjų rūmų aplinką.

Ryte žmogus dar dirbdavo, o vakare jo galėjo nebelikti

Angliškoji prakaitavimo liga nuo įprastų to meto epidemijų skyrėsi pirmiausia savo greičiu. Istoriniuose šaltiniuose aprašoma, kad žmogus galėjo jaustis visiškai sveikas, o po kelių valandų jo būklė tapdavo kritinė. Liga dažniausiai prasidėdavo netikėtu šaltkrėčiu, stipriu nerimu, galvos svaigimu ir skausmais kaklo, pečių bei galūnių srityse. Netrukus prasidėdavo kita fazė – ligonį išpildavo gausus prakaitas, stipriai plakdavo širdis, kamuodavo troškulys ir didžiulis silpnumas.

Kai kuriuos apimdavo mieguistumas, sutrikdavo sąmonė. Pasak amžininkų, pavojingiausios būdavo pirmosios 24 valandos. Jei žmogus šį laikotarpį išgyvendavo, jo būklė neretai gana greitai pagerėdavo. Tačiau kiti mirdavo taip greitai, kad šeimos nariai vos spėdavo suprasti, kas atsitiko.

Dėl tokios ligos eigos miestuose įsivyraudavo baimė. Susirgęs žmogus negalėjo žinoti, ar kitą rytą dar bus gyvas, o gydytojai neturėjo veiksmingo gydymo. Epidemijos protrūkiai dažnai trukdavo palyginti trumpai – kartais vos dvi savaites, tačiau per šį laiką palikdavo daugybę aukų.

Vienas šiurpiausių pasakojimų išliko Dortmundo kronikose. Jose teigiama, kad iš 500 susirgusių žmonių net 497 mirė per pirmąsias keturias dienas. Tokius skaičius šiandien būtina vertinti atsargiai, nes viduramžių ir ankstyvųjų naujųjų laikų kronikininkai ne visada tiksliai registruodavo susirgimus bei mirtis. Vis dėlto panašūs aprašymai leidžia suprasti, kokį siaubą ši liga kėlė žmonėms.

Susirgo net būsimoji Anglijos karalienė, o liga pasiekė Baltijos jūrą

Pirmasis žinomas didelis angliškosios prakaitavimo ligos protrūkis užfiksuotas 1485 metais Anglijoje. Tai buvo laikotarpis, kai po Bosvorto mūšio į sostą atėjo Henrikas VII, Tiudorų dinastijos pradininkas. Liga greitai išplito Londone ir nusinešė daugybę gyvybių. Vėliau ji Anglijoje pasikartojo 1508, 1517, 1528 ir 1551 metais.

Ypač didelį nerimą sukėlė 1528 metų epidemija. Liga pasiekė Anglijos karaliaus Henriko VIII aplinką, o tarp susirgusiųjų buvo ir Ana Bolein, vėliau tapusi jo antrąja žmona bei Anglijos karaliene. Ji išgyveno, tačiau ne visiems karališkųjų rūmų aplinkos žmonėms taip pasisekė. Pats Henrikas VIII, baimindamasis užsikrėsti, keitė buvimo vietą ir stengėsi vengti ligos apimtų teritorijų.

Neįprasta buvo ir tai, kad liga, regis, dažnai paliesdavo fiziškai stiprius, darbingo amžiaus žmones. Istoriniuose šaltiniuose neretai minimi suaugę vyrai, pirkliai bei pasiturintys miestiečiai. Kodėl taip nutikdavo, nėra aišku. Gali būti, kad tokie žmonės tiesiog dažniau patekdavo į kronikininkų akiratį, todėl vien iš istorinių aprašymų negalima patikimai nustatyti tikrosios rizikos.

1528 metais liga pirmą kartą plačiai išplito už Anglijos ribų. Ji pasiekė Kalė, Antverpeną ir Amsterdamą, o kitų metų vasarą prasidėjo itin pavojingas protrūkis Hamburge. Iš šio miesto epidemija keliavo toliau – per Liubeką, Vismarą, Rostoką, Štralzundą ir kitus svarbius prekybos centrus.

Iki 1529 metų rugsėjo liga pasiekė Gdanską, Karaliaučių ir kitas Baltijos jūros regiono teritorijas. Tai reiškia, kad pavojinga epidemija buvo priartėjusi ir prie dabartinės Lietuvos kaimynystės. Šiaurės Europos prekybos miestai tuo metu buvo glaudžiai susiję laivybos maršrutais, todėl žmonių ir prekių judėjimas galėjo padėti ligai plisti iš vieno uosto į kitą.

Įdomu tai, kad didelė dalis Pietų Europos tokio masto protrūkių, regis, išvengė. Prancūzijoje, Italijoje ir Ispanijoje nebuvo užfiksuotas panašus ligos plitimas kaip Anglijoje ar Šiaurės Vokietijoje. Kodėl epidemija pasirinko būtent tokį kelią, iki šiol nėra paaiškinta.

1529 metų vasarą Hamburgo uoste pasirodė iš Anglijos atplaukęs laivas

Mokslininkai įtaria virusą, bet vienas klausimas lieka neatsakytas

Šiuolaikiniai tyrėjai jau ne vieną dešimtmetį mėgina išsiaiškinti, kokia liga galėjo sukelti tokius neįprastus simptomus. Viena dažniau aptariamų hipotezių susijusi su hantavirusais – virusais, kuriuos gali platinti užsikrėtę graužikai. Kai kurios hantavirusinės infekcijos gali sukelti sunkius organizmo pažeidimus ir sparčiai blogėjančią ligonio būklę.

Tačiau tai tik viena iš galimų versijų. Mokslininkai taip pat svarstė gripo virusų, enterovirusų, leptospirozės, juodligės ir kitų infekcijų galimybę. Nė vienai hipotezei kol kas nepakanka įrodymų, kad būtų galima galutinai paskelbti tikrąjį epidemijos sukėlėją.

Problemą apsunkina tai, kad nuo paskutinio žinomo angliškosios prakaitavimo ligos protrūkio praėjo beveik penki šimtmečiai. Tyrėjai neturi patikimai identifikuotų šios ligos aukų biologinių mėginių, iš kurių būtų galima nustatyti sukėlėjo genetinę medžiagą.

Pavyzdžiui, viduramžių maro bakterijas mokslininkams pavyko aptikti senoviniuose žmonių palaikuose. Tačiau angliškosios prakaitavimo ligos atveju tokių įrodymų kol kas nėra. Todėl tyrėjams tenka remtis kronikomis, gydytojų užrašais, epidemijų geografija ir simptomų aprašymais.

Dar vieną mįslę kelia galimas ryšys su vadinamąja Pikardijos prakaitavimo liga, kuri XVIII–XIX amžiuje pasitaikydavo Prancūzijoje. Jos simptomai turėjo panašumų, tačiau dažnai pasireikšdavo ir odos bėrimas. Ar šias ligas sukėlė tas pats arba giminingi sukėlėjai, nėra žinoma.

Po 1551 metų liga dingo – ir daugiau nebegrįžo

Paskutinis plačiai pripažįstamas angliškosios prakaitavimo ligos protrūkis užfiksuotas 1551 metais Anglijoje. Vėliau epidemija, kuri daugiau kaip šešis dešimtmečius su pertraukomis gąsdino Europą, iš istorinių šaltinių išnyko. Nebebuvo tokių pačių aiškiai atpažįstamų masinių susirgimų, nors kitos užkrečiamosios ligos žmones ir toliau kamavo.

Kodėl taip atsitiko? Vienareikšmio atsakymo nėra. Galėjo pasikeisti ligos sukėlėjo savybės, jo paplitimas gyvūnų populiacijose arba aplinkos sąlygos. Taip pat neatmetama, kad vėlesniais laikais panašūs susirgimai galėjo būti registruojami kitais pavadinimais. Tačiau tai tik galimi paaiškinimai.

Ši istorija išsiskiria tuo, kad epidemija nepaliko mokslininkams patikimo atsakymo net į svarbiausią klausimą – kokia infekcija iš tikrųjų pražudė tiek žmonių. Žinome jos simptomus, apytikrius plitimo maršrutus, protrūkių metus ir dalies aukų likimus, tačiau pats sukėlėjas vis dar lieka nežinomas.

1529 metais žmonės bijojo, kad rytoj gali nebeatsibusti. Praėjus beveik 500 metų, mokslininkai vis dar nežino, ko tiksliai jie turėjo bijoti. Būtent dėl šios priežasties angliškoji prakaitavimo liga laikoma viena paslaptingiausių epidemijų Europos istorijoje – liga, kuri sugebėjo pasiekti karališkuosius rūmus, per kelias savaites sukrėsti ištisus miestus ir paskui dingti beveik be pėdsakų.