Žvilgtelėkite į algalapį ir pamatysite paprastą tiesą: didžioji kova vyksta ne dėl „į rankas“, o dėl to, kas dingsta pakeliui. Lietuvoje tas dingimas turi vardą ir pavardę – socialinio draudimo įmokos + GPM, o visa sistema sukonstruota taip, kad didėjant valstybės išlaidoms, pirmas ir patogiausias mygtukas yra didinti naštą darbui. Šiandien tai dar atrodo „pakenčiama“, bet kryptis aiški: jei politiniai sprendimai pasuks į išlaidų dengimą per darbo apmokestinimą, 50–60% „suvalgytas“ atlyginimas (plačiąja prasme – nuo darbo vietos kainos iki realiai pasiekiamų pinigų) tampa ne sensacija, o logiška aritmetika.
Lietuviška realybė: nuo atlyginimo pirmiausia nusirašo „Sodra“ – ir tai tik pradžia
Pagal Lietuvoje galiojančius tarifus, darbuotojui nuo darbo užmokesčio 2026 m. taikomas 19,5% socialinio draudimo paketas (VSD ir PSD), kurį sudaro pensijų, ligos, motinystės ir sveikatos draudimo dalys. Jei žmogus dalyvauja antroje pensijų pakopoje, papildomai prisideda dar 3%.
Čia svarbus momentas: žmonės dažniausiai skaičiuoja tik tai, kas „nuskaičiuota nuo mano algos“. Bet sistema veikia kitaip – darbo apmokestinimas turi dvi puses, nes darbdavys taip pat moka įmokas (nedarbo draudimą, nelaimingų atsitikimų tarifą pagal rizikos grupę, Garantinį fondą ir Ilgalaikio darbo išmokų fondą). Vien nedarbo draudimas – 1,31% neterminuotoms sutartims, nelaimingų atsitikimų tarifas svyruoja maždaug 0,14–1,4%, o fondai prideda dar po 0,16% + 0,16%.
Kitaip tariant: net jei jums atrodo, kad „nuo algos nusirašo tiek ir tiek“, valstybė realiai apmokestina visą darbo vietos kainą, o ne tik jūsų „bruto“.
GPM progresyvumas jau įjungtas – ir jis yra greitas kelias į „pusę atlyginimo“
Antra dedamoji – gyventojų pajamų mokestis. Nuo 2026 m. Lietuvoje aiškiai išdėlioti progresiniai tarifai: 20% iki 36 VDU, 25% nuo 36 iki 60 VDU, 32% virš 60 VDU (su konkrečiais 2026 m. slenksčiais eurais). Tai reiškia, kad didesnes pajamas gaunantiems žmonėms „mokesčių apetitas“ kyla automatiškai – be jokio papildomo balsavimo dėl „tarifo didinimo“.
Ir čia yra tas taškas, kurį daug kas pražiūri: kai progresyvumas pradeda veikti, kiekvienas papildomas uždirbtas euras yra apmokestinamas griežčiau nei ankstesnis. Žmogus gali jaustis taip, lyg atlyginimas kyla, bet realus prieaugis „į rankas“ pradeda tirpti.
Kaip Lietuvoje realiai gimsta 50–60% scenarijus (be fantazijų, tik mechanika)
Jei norite strateginio, o ne „feisbukinio“ atsakymo, reikia atskirti du dalykus. Vienas – šiandienos faktas, kitas – rytojaus kryptis.
Faktas toks: tarptautiniu pjūviu Lietuva jau dabar nėra „mokesčių rojus“ darbui. OECD skaičiuoja, kad vidutinio vienišo darbuotojo darbo mokesčių pleištas Lietuvoje 2024 m. siekė 39,3% (nuo visų darbo sąnaudų). Tai nėra 55%, bet tai yra tvirtas pagrindas, nuo kurio „stumti“ dar aukščiau labai lengva, jei daugėja išlaidų.
O kryptis tokia: kai valstybė susiduria su demografiniu spaudimu (pensijos, sveikata), kai didėja viešųjų paslaugų kaštai ir kai atsiranda papildomi įsipareigojimai, greičiausias administruojamas sprendimas yra kelti įmokas arba plėsti bazę. Tai nebūtinai atrodo kaip „padidinome tarifą“. Kartais tai būna NPD logikos korekcijos, slenksčių perstumdymas, papildomų „solidarumo“ elementų įvedimas, lubų taisyklių perrašymas ar tiesiog progresinių tarifų pritaikymo išplėtimas didesnei gyventojų daliai.
Kai tokie sprendimai susideda, atsiranda 50–60% efektas dviem būdais. Pirmas – per darbo vietos kainą: nuo to, kiek darbdavys išleidžia darbuotojui, iki to, kiek darbuotojas realiai gauna, „nukrenta“ vis daugiau. Antras – per marginalinę naštą: kai žmogui pakelia algą, iš papildomo euro jis realiai pasilieka tik 40–50 centų (o blogesniu atveju – dar mažiau), nes dalį pasiima GPM, dalį – socialinis draudimas, o daliai žmonių prisideda ir papildomas 3% kaupimas.
Tai ir yra tas momentas, kurį žmonės apibūdina paprastai: „mokesčiai suvalgė pusę atlyginimo“. Ne todėl, kad kažkas vienu mostu „uždėjo 60% tarifą“, o todėl, kad sistema po truputį padaro darbą brangų, o atlyginimo augimą – emociškai apgaulingą.
