Kol Lietuva grimzta į dar vieną žiemos speigą, viešojoje erdvėje vis garsiau skamba klausimas, apie kurį valdžios kabinetuose kalbėti nepatogu. Europos Sąjungos kryptingai brukami „žalieji“ sprendimai, ypač šilumos siurbliai, realiomis sąlygomis vis dažniau pasirodo esantys ne panacėja, o rizika. O kai kalba pasisuka ne apie reklaminį prospektą, o apie tikrą žiemą, energetinį saugumą ir karo grėsmę, paaiškėja nemaloni tiesa – Lietuva gali likti tiesiog šaltyje.
Pastarosiomis dienomis socialiniuose tinkluose kilusi diskusija atskleidžia gilėjantį visuomenės nerimą. Žmonės klausia paprastai: kas bus tada, kai neliks elektros? Ne teoriškai, o realiai – nutrūkus tinklams, sutrikus degalų tiekimui, atsiradus sabotažui ar kariniams veiksmams. Šilumos siurblys tokiomis sąlygomis virsta brangiu metalo gabalu, elektrinė krosnelė – nenaudinga, o dizaineriškas židinys su ventiliuojama kapsule tampa tik interjero detale, neturinčia jokios praktinės vertės.
„Žalioji“ iliuzija prieš fizikos dėsnius
Oficiali politika iki šiol remiasi prielaida, kad elektra bus visada. Kad tinklai veiks be pertrūkių, o technologijos kompensuos bet kokias ekstremalias situacijas. Tačiau fizika ir geopolitika tokio optimizmo nepatvirtina. Šilumos siurbliai ypač jautrūs šalčiui – kuo žemesnė temperatūra, tuo mažesnis jų efektyvumas ir didesnės elektros sąnaudos. Tai reiškia, kad būtent tada, kai šilumos reikia labiausiai, sistema tampa silpniausia.
Dar rimtesnė problema – tradicinių, autonominių šilumos šaltinių nykimas. Malkomis kūrenamos krosnys, kurios dešimtmečius buvo patikimiausias būdas išgyventi bet kokią žiemą, šiandien stumiamos į paraštes. Tvariai paruoštų malkų trūksta, reglamentai griežtėja, o pats malkų kūrenimas viešojoje retorikoje vis dažniau vaizduojamas kaip atgyvena ar net grėsmė klimatui.
Karo scenarijus, apie kurį nenorima kalbėti
Diskusijoje iškeltas klausimas paliečia tai, ko oficialūs planai vengia – karo sąlygas. Jei nutrūktų elektros tiekimas, neveiktų nei šilumos siurbliai, nei elektriniai radiatoriai. Degalinėse nelikus benzino, elektros generatoriai taip pat taptų beverčiai. Tokiu atveju išliktų tik tie namai, kurie turi paprastą, mechaninę, nuo tinklų nepriklausančią šildymo sistemą.
Tai ne teorinis gąsdinimas, o elementari energetinio saugumo logika. Valstybė, kuri krizės atveju negali užtikrinti bazinės šilumos gyventojams, tampa pažeidžiama ne tik fiziškai, bet ir morališkai. Šaltis yra ginklas, o priklausomybė nuo elektros – silpnoji vieta.
Strateginių sprendimų dilema
Todėl vis garsiau keliama dilema: ar Lietuva ir toliau aklai vykdys Briuselio direktyvas, net jei jos kertasi su nacionaliniu saugumu, ar pagaliau bus imtasi pragmatiškų sprendimų. Sprendimų, kurie užtikrintų, kad lietuvių namuose būtų šilta ne tik „normalią“ žiemą, bet ir tada, kai sugriūna komforto iliuzija.
Energetinė nepriklausomybė prasideda ne nuo gražių deklaracij, o nuo realių alternatyvų. Kol kas visuomenė mato priešingą vaizdą: technologinį entuziazmą, kuris neatsižvelgia nei į klimatą, nei į istorines patirtis, nei į saugumo realijas. O kai ateina speigas, klausimas lieka atviras – ar kas nors prisiims atsakomybę, jei „žalioji“ šiluma tiesiog išsijungs?
