Lietuvoje dar galima rasti tūkstančius žmonių, kurie važinėja dyzeliniais automobiliais ne todėl, kad taip „madinga“, o todėl, kad taip ekonomiškiausia. Bet dabar vis dažniau kalbama apie sprendimus, kurie gali viską pakeisti vienu mostu. Ir tai nebėra teorija ar gąsdinimai prieš rinkimus.
Jeigu Europoje stiprėja spaudimas mažinti transporto taršą, Lietuva anksčiau ar vėliau bus priversta žaisti pagal tas pačias taisykles. O taisyklės kai kuriose šalyse tokios, kad už dyzelinį automobilį gali tekti sumokėti tiek, kiek anksčiau kainuodavo pusė automobilio.
Naujas mokestinis smūgis: dyzelis gali tapti „brangia klaida“
Didžiausia baimė vairuotojams – ne vienkartinis mokestis, o tai, kad mokėjimas gali tapti kasmetiniu ritualu. Vieną kartą susimoki – ir pamiršai? Ne. Nauja logika Europoje vis dažniau tokia:
mokestis registruojant + papildoma metinė rinkliava
Tai reiškia, kad automobilio turėjimas pradeda kainuoti net tada, kai jis tiesiog stovi kieme.
Skaičiai, kurie gąsdina: „dyzeliukas“ gali kainuoti 600+ eurų dar nepradėjus važiuoti
Vairuotojai socialiniuose tinkluose jau dabar kelia klausimą: ar Lietuvoje realu scenarijus, kai registruojant dyzelį teks pakloti virš 600 eurų, o po to dar kasmet sumokėti apie 200 eurų?
Tai nėra iš piršto laužta fantazija. Kaimyninėse šalyse jau matoma, kaip mokesčiai šokteli nuo kelių dešimčių iki šimtų eurų, o kai kurių automobilių atveju – ir dar daugiau.
Svarbiausia detalė: tokie mokesčiai dažnai skaičiuojami ne pagal „sveiką protą“, o pagal formulę. Ir ta formulė gali būti negailestinga.
Formulė, kuri daug ką įvaro į šoką: mokestis priklauso ne tik nuo CO₂
Vairuotojai dažnai galvoja, kad mokestis bus skaičiuojamas paprastai: daugiau tarši – daugiau moki. Bet realybėje vakarietiški modeliai yra daug sudėtingesni.
Mokesčio formulė dažniausiai remiasi kelių dalių mišiniu:
- automobilio svoris
- variklio galia
- CO₂ emisija
- kartais net amžius ar variklio darbinis tūris
Būtent todėl atsiranda paradoksų, kai žmogus perka naujesnį, tvarkingą automobilį, o mokestis jam pritaikomas toks, kad atrodo nelogiškai.
Didžiausia bomba: mokėti gali tekti net už „nekaltą“ šeimos automobilį
Čia yra vieta, kuri Lietuvoje sukeltų didžiausią pyktį.
Kai šeima renkasi didesnį automobilį (vienatūris, universalas, SUV), tai dažniausiai nėra prabanga. Tai poreikis: vaikai, kėdutės, sporto krepšiai, kelionės pas senelius, žiemos keliai, kaimo žvyrkeliai.
Bet būtent tokie automobiliai pagal formules dažnai laikomi „blogiečiais“, nes jie:
- sunkesni
- galingesni
- didesnės emisijos
Rezultatas? mokestis gali priartėti prie sumų, kurias žmonės Lietuvoje moka už visą automobilį.
Kas nutinka rinkai, kai įvedamas taršos mokestis: žmonės nustoja pirkti automobilius
Kai mokesčiai tampa per dideli, rinka ne „susitvarko“ gražiai. Ji dažnai tiesiog sustoja.
Įvyksta trys dalykai:
- pirkėjai atideda sprendimą
- naujų automobilių pardavimai krenta
- naudotų automobilių rinka išsikreipia
Tai reiškia, kad valstybė gali tikėtis papildomų pajamų, bet realybėje nutinka priešingai: mažiau sandorių – mažiau pinigų, o visi pradeda ieškoti spragų.
Žmonės ima gudrauti: į rinką grįžta „pilkos schemos“
Kai mokestis tampa panašus į bausmę, visuomenė elgiasi taip, kaip elgiasi visur Europoje – pradeda ieškoti išeities.
Tada rinkoje atsiranda:
- registravimas kitose šalyse
- naudotojo keitimo sandoriai vietoj pardavimo
- automobilio laikymas „ant kito žmogaus“
- uždelstas perrašymas
- „neoficialus“ eksploatavimas
Ir čia jau prasideda tikroji problema: kai sistema per stipriai spaudžia, ji ne mažina taršą, o augina netvarką, neskaidrumą ir teisinę riziką.
Didžiausia ironija: mokestis turi mažinti taršą, bet gali ją padidinti
Skamba kaip nesąmonė, bet tai realu.
Kai mokesčiai tampa per dideli, žmonės ima laikytis senų automobilių iki paskutinio varžto. Jie nebeatnaujina parko, nes „naujesnis“ kainuoja per brangiai dėl mokesčių.
Tai reiškia:
- daugiau senų dyzelių keliuose
- daugiau dūmų
- daugiau gedimų
- daugiau taršos
Vietoj to, kad automobiliai jaunėtų – jie dar labiau senėja.
Regionai nukentės labiausiai: mieste tai nepatogumas, kaime – tragedija
Didžioji Lietuvos dalis gyvena ne Vilniaus centre ir ne Kauno senamiestyje. O regionuose automobilis nėra „pasirinkimas“ – tai būtinybė.
Jeigu gyveni mažesniame mieste ar kaime:
- į darbą be automobilio nenukeliausi
- viešasis transportas retas arba neegzistuoja
- vaiko būreliai – kituose miesteliuose
- pas gydytojus – į rajono centrą
Todėl mokestis, kuris mieste atrodo „tvarus sprendimas“, regionuose tampa realia bausme už tai, kad gyveni ne sostinėje.
Kodėl apie tai kalbama dabar: Lietuva gali būti priversta suskubti
Vis daugiau Europos šalių taiko principą „teršėjas moka“. Ir kuo daugiau tokių sprendimų atsiranda aplink, tuo didesnis spaudimas kyla kitoms valstybėms.
Lietuvoje taip pat vis dažniau girdisi dvi kryptys:
- užregistruoti taršius automobilius brangiau
- įvesti metinį mokestį pagal emisiją
Tai reiškia, kad Lietuvos vairuotojai gali atsidurti situacijoje, kai dyzelis tampa ne ekonomija, o nuolatinė finansinė skylė.
Svarbiausias klausimas: ar Lietuva pasiruošusi tokiam smūgiui?
Jeigu mokestis būtų įvedamas, logiška būtų tikėtis:
- geresnio viešojo transporto
- patogesnio susisiekimo regionuose
- realios alternatyvos automobiliui
Bet jei mokesčiai bus įvesti pirmiau, o alternatyvos ateis „kada nors“, vairuotojai jausis taip, kaip jaučiasi visur, kur taip nutiko: apgauti.
Ir tada prasidės tikras chaosas, nes žmonės bus priversti rinktis:
- mokėti ir nuskursti
- ieškoti schemų
- važinėti senais automobiliais dar ilgiau
Išvada: dyzelio era Lietuvoje gali baigtis ne tyliai, o su sprogimu
Dyzelis Lietuvoje vis dar yra viena pagrindinių „darbinio“ automobilio technologijų. Ir jei mokesčiai bus įvesti staigiai bei agresyviai, poveikis bus ne tik vairuotojams.
Tai palies:
- automobilių prekybininkus
- autoservisus
- regionų gyventojus
- šeimas
- įmones su autoparkais
Vienas dalykas aiškus: jei Lietuva perims griežčiausią Vakarų modelį, daugeliui tai bus ne ekologinė politika, o finansinis smūgis, kurio niekas nelaukė.
