Asbestas – medžiaga, kurios pavadinimas jau seniai tapo pavojaus sveikatai sinonimu. Kancerogeninis, draudžiamas, teoriškai pasmerktas išnykti. Pagal galiojančius planus, jo Lietuvoje turėtų nebelikti iki 2032 metų. Tačiau realybė kitokia: pavojingi lakštai vis dar puikuojasi ant gyvenamųjų namų, ūkinių pastatų ir garažų stogų, ypač regionuose.
Problema sena, bet vis dar gyva. Vietos savivaldybės ieško papildomo finansavimo, gyventojai skaičiuoja išlaidas, o terminas nenumaldomai artėja. Skaičiai rodo, kad užduotis – milžiniška.
Pavojus, kuris niekur nedingo
Nors asbesto naudojimas statybose Lietuvoje uždraustas jau prieš daugelį metų, palikimas iš praeities tebėra akivaizdus. Tūkstančiai pastatų vis dar turi vadinamąją „šiferio“ dangą, kurios sudėtyje – asbesto pluoštas.
Didžiausia rizika kyla ne tada, kai stogas ramiai guli savo vietoje, o kai jis pradeda irti, skilinėti ar yra mechaniškai pažeidžiamas. Tuomet į aplinką gali patekti mikroskopinės skaidulos, kurios įkvėptos ilgainiui siejamos su sunkiomis kvėpavimo takų ligomis, įskaitant vėžinius susirgimus.
Kodėl gyventojai delsia?
Priežastis dažniausiai labai paprasta – pinigai. Asbesto šalinimas yra tik viena lygties pusė. Kita, gerokai brangesnė – naujo stogo įrengimas.
Net jei savivaldybės ar valstybės programos kompensuoja dalį pavojingos dangos nuėmimo ir atliekų tvarkymo išlaidų, gyventojas dažnai pats turi finansuoti naują dangą. Skarda, čerpės ar kita moderni medžiaga – tai jau kelių ar net keliolikos tūkstančių eurų investicija.
Daugeliui vyresnio amžiaus ar mažesnes pajamas gaunančių žmonių tokios sumos tampa rimtu stabdžiu. Rezultatas – sprendimai atidedami „geresniems laikams“, kurie dažnai taip ir neateina.
Savivaldybių galvos skausmas
Savivaldybės pripažįsta, kad procesas juda, bet tempas ne visada tenkina. Per pastaruosius metus įvairiose Lietuvos vietovėse pašalintos tūkstančiai tonų asbesto turinčių atliekų, tačiau bendras kiekis, likęs ant stogų, vis dar skaičiuojamas dešimtimis tūkstančių tonų.
Regionuose problema ypač ryški. Senesni individualūs namai, statyti dar sovietmečiu, dažnai iki šiol dengti asbestiniu šiferiu. Keičiant dangą iškyla ne tik finansiniai, bet ir organizaciniai klausimai: rangovų paieška, dokumentai, atliekų išvežimas.
Terminas artėja, o realybė spaudžia
Pagal nacionalinius planus ir įsipareigojimus Europos Sąjungai, Lietuva turi visiškai atsisakyti asbesto iki 2032 metų. Tai reiškia ne tik draudimus naudoti, bet ir realų pavojingų gaminių pašalinimą.
Tačiau specialistai atvirai kalba: jei šalinimo tempas reikšmingai nepaspartės, terminą bus sudėtinga įgyvendinti. Kliūtys akivaizdžios – riboti finansiniai resursai, gyventojų pasyvumas, didelės renovacijos kainos.
Tyli grėsmė virš kasdienio gyvenimo
Asbestas ant stogo daugeliui tapo įprastu vaizdu – taip įprastu, kad pavojus dažnai nuvertinamas. Tačiau tai ne estetikos, o sveikatos klausimas.
Kiekvienas skilęs lakštas, kiekvienas neatsargus gręžimas ar pjovimas gali reikšti nematomų, bet pavojingų dalelių išsiskyrimą. Ir nors grėsmė nepasireiškia akimirksniu, jos pasekmės gali išryškėti po daugelio metų.
2032-ieji artėja. Klausimas lieka atviras: ar Lietuva spės nusikratyti nuodingo palikimo, ar asbestiniai stogai dar ilgai primins apie laikus, kai apie sveikatos rizikas buvo galvojama gerokai mažiau.
