Kai pro pastolius pirmą kartą pasimatė nauja, ryškiai geltona daugiabučio spalva, kaimynai plojo rankomis – pagaliau jų sovietinis „blokas“ atrodys moderniai. Tačiau 74-erių Onai (vardas pakeistas) šis grožis virto asmenine tragedija. Ant virtuvės stalo gulinti sąskaita ir juoduojančios svetainės kampai moteriai skelbia negailestingą nuosprendį: namuose, kuriuose ji pragyveno 40 metų, jai vietos nebėra.
Vilniaus miegamajame rajone gyvenanti Ona visą gyvenimą dirbo buhaltere, tačiau senatvėje liko viena. Jos pajamos – vidutinė lietuviška pensija, kurios iki šiol užtekdavo maistui, vaistams ir kukliam pragyvenimui. Tačiau viskas pasikeitė tą lemtingą vakarą, kai namo bendrija sušaukė susirinkimą dėl renovacijos.
Demokratijos kaina: kai dauguma nusprendžia už tave
„Susirinkime jaučiausi kaip svetimkūnis,“ – braukdama ašarą pasakoja moteris. – „Jaunos šeimos, atsikrausčiusios neseniai, kalbėjo apie turto vertės kilimą, apie estetiką, apie tai, kaip bus gražu. Mes, keli senbuviai pensininkai, bandėme sakyti, kad neturime pinigų, kad mums gerai taip, kaip yra. Bet mūsų niekas neklausė.“
Balsavimas buvo negailestingas. Įstatymai numato, kad renovacijai užtenka 50 proc. + 1 buto savininko sutikimo. Jaunesni, dirbantys kaimynai, kuriems paskolos įmoka tėra lašas jūroje, nubalsavo „UŽ“. Onai, balsavusiai „PRIEŠ“, teko paklusti daugumos valiai ir pasirašyti nuosprendį savo piniginei.
Moterį ramino: „Nesijaudinkite, šildymas atpigs, valstybė kompensuos, beveik nepajusite skirtumo“. Realybė smogė kitu galu.
Žadėjo sutaupymą, o gavo skurdo kilpą
Renovacija baigėsi, pastoliai nukrito, ir pašto dėžutėje atsirado pirmosios sąskaitos.
„Taip, sąskaita už patį šildymą sumažėjo gal 20-čia eurų. Bet eilutė „kredito grąžinimas ir palūkanos“ siekia virš 100 eurų kas mėnesį! Prie to pridėkite administravimo mokesčius, kaupiamąsias lėšas… Sudėjus viską, aš moku dvigubai daugiau nei prieš renovaciją,“ – skaičius rodo Ona.
Moteris pripažįsta, kad bando kreiptis dėl kompensacijų, tačiau biurokratinis mechanizmas sukasi lėtai, o reikalavimai – griežti. Kiekvieną mėnesį, gavusi pensiją, ji pirmiausia atiduoda duoklę bankui už „gražias sienas“, o maistui lieka grašiai.
„Valgau kruopas ir bulves. Į vaistinę einu tik būtiniausiu atveju. Ar tokios senatvės nusipelniau? Kad turėčiau mokėti už remontą, kurio aš neprašiau?“ – klausia ji.
„Termosas“ su pelėsiu
Tačiau finansinė našta – tik pusė bėdos. Po renovacijos Onos butas tapo spąstais tiesiogine to žodžio prasme.
Siekiant aukštesnės energinės klasės, namas buvo aklinai apšiltintas, pakeisti langai, užsandarinti visi plyšiai. Tačiau sename name nebuvo įrengta rekuperacinė vėdinimo sistema, o natūrali ventiliacija sutriko.
„Jau pirmą žiemą pajutau keistą kvapą. Oras sunkus, drėgnas. O tada, patraukusi sofą, pamačiau JĮ,“ – pasakoja moteris.
Svetainės kampe, per visą sienos aukštį, driekėsi juodas, pūkuotas pelėsis. Netrukus jis atsirado ir miegamajame, ir vonioje. Oną ėmė kankinti nuolatinis kosulys, ašarojančios akys.
Statybų ekspertai tai vadina „termoso efektu“. Kai drėgmė neturi kur išeiti, ji kaupiasi ant šalčiausių paviršių. O statybininkai, atrodo, paliko broko – galbūt netinkamai apšiltino kampus ar „šalčio tiltus“.
Kaltų nėra: „Vėdinkite kambarius“
Kai Ona kreipėsi į namo administratorių ir darbus vykdžiusią įmonę, atsakymas buvo ciniškas.
„Jie man pasakė: „Ponia, jūs pati kalta. Reikia laikyti langus atidarytus ir vėdinti penkis kartus per dieną“. Įsivaizduokite, žiemą, kai lauke -10, aš turiu gyventi atvirais langais? Tai kam tada ta renovacija, jei aš šildau lauką?“ – piktinasi vilnietė.
Statybos įmonė, atlikusi darbus, į pretenzijas reaguoja vangiai, o namo administratorius tik gūžčioja pečiais – garantinis procesas ilgas, o pelėsis plečiasi kasdien. Ona liko viena kovoti su sistema, kuriai ji tėra statistinis vienetas.
Sprendimas – parduoti gyvenimą
Šiandien Ona priėmė sunkiausią sprendimą. Ji kraunasi daiktus.
„Aš nebegaliu. Nei finansiškai, nei fiziškai. Tas pelėsis mane pribaigs, o bankas atims paskutinius centus. Turiu parduoti butą, kuriame užaugo mano vaikai, kuriame mirė mano vyras,“ – verkia moteris.
Ji planuoja ieškoti mažo kambarėlio sename, nerenovuotame name kur nors provincijoje arba bendrabučio tipo buto, kad likę pinigai leistų bent oriai pavalgyti.
Onos istorija – ne vienetinė. Kol politikai kerpa juosteles prie atnaujintų namų ir džiaugiasi „gražėjančia Lietuva“, tūkstančiai senjorų tyliai verkia už uždarų durų, tapę priverstinės pažangos įkaitais.
