Jei jūsų vaikas riečia nosį net nuo bulvės, o brokoliai kelia siaubą, kaltinti savęs tikrai nereikia. Nauji tyrimai rodo, kad išrankumas valgyti – tai ne auklėjimo klaida, o paveldėta savybė. Tačiau gera žinia tokia: išmokyti vaiką valgyti įvairesnį maistą vis tiek įmanoma.
Įsivaizduokite eilinį antradienio vakarą. Jūs – kaip tikras namų virtuvės šefas – ant stalo patiekiate orkaitėje keptą lašišą, traškias saldžiąsias bulves, ryškias morkas, garuojančius špinatus. O jūsų keturmetis žiūri į lėkštę taip, lyg ką tik būtumėte padavę nuodingą gniužulą. „Nenoriu! Smirda! Šlykštu!“ – ir vėl viskas baigiasi makaronais bei dešrainiu. Jūs jaučiatės kalti, pavargę ir šiek tiek pralaimėję.
Ir štai staigi, palengvinanti žinia: tai nėra jūsų kaltė. Ilgamečiai, tūkstančius vaikų apėmę dvynių tyrimai atskleidė, kad išrankumas valgyti – pirmiausia genetinis bruožas, o ne tėvystės klaida ar per daug atlaidus požiūris į stalą.
Tyrimas, kuris pakeitė viską, ką žinojome apie išrankius valgytojus
Nuo 16 mėnesių iki 13 metų stebėta daugiau nei 2400 dvynių ir trynukų. Tėvai reguliariai aprašinėjo, ką jų vaikai mėgsta ir ko nemėgsta, kokie skoniai jiems kelia pasibjaurėjimą ir kaip kito jautrumas maistui augant.
Palyginus identiškus dvynius (100 % ta pati DNR) su neidentiškais (apie 50 % bendros DNR), atsivėrė stulbinantis vaizdas:
- Identiški dvyniai turėjo beveik identišką išrankumą: tas pačias nemėgstamas daržoves, tas pačias tekstūras, tą patį jautrumą kartumui.
- Neidentiškų dvynių poreikiai skyrėsi labiau – kartais net drastiškai.
Skaičiai kalba patys už save: genai lemia net 60–80 % vaiko išrankumo, o likusią dalį – aplinka: maisto pasiūla, valgymo atmosfera, šeimos įpročiai.
Bet kaip genai gali lemti, ar vaikui patinka brokoliai?
Pasirodo, labai paprastai. Kai kurių vaikų skonio receptoriai yra daug jautresni kartumui. Daržovė, kuri suaugusiajam atrodo švelniai kartoka, vaikui gali būti iki dešimties kartų intensyvesnė. Pomidoro gleivėtumas, svogūno minkštumas ar pluoštinė mėsa taip pat gali atrodyti atstumianti – tiesiog taip dirba jų nervų sistema.
Kvapo ir skonio derinys kartais toks stiprus, kad vien pagalvojus apie naują maistą vaikui kyla fizinis pykinimas. O mėgstamas, pažįstamas maistas tampa saugumo uostu – evoliuciniu mechanizmu, saugojusiu mūsų protėvius nuo galimai nuodingų produktų.
Todėl kai jūsų vaikas sako: „Tai neskanu“, jis dažniausiai tikrai nemeluoja. Jis iš tiesų tai jaučia kitaip nei jūs.
Genetika išrankumą lemia, bet ne užrakina
Svarbiausias tyrimo pastebėjimas: vaikas, kuris išrankus būdamas 16 mėnesių, dažnai toks išlieka ir sulaukęs 13 metų. Šis bruožas neatslūgsta savaime. Tačiau aplinka vis tiek daro milžinišką įtaką – švelnus ir nuoseklus siūlymas gali praplėsti vaiko skonį daug labiau nei manyta.
Vaikai, kurie iki trejų metų reguliariai susidurdavo su skirtingais skoniais, net ir turėdami genetinį polinkį išrankumui, ilgainiui išmoko priimti naujus patiekalus. Jų smegenys adaptavosi.
Ką tai reiškia jūsų kasdienybei?
- Jūs nesate blogas tėvas ar mama.
- „Kova“ prie stalo niekada neveikia.
- Prievarta, papirkinėjimas ar grasinimai tik dar labiau sustiprina išrankumą.
- Tikrasis sprendimas – kantrybė, kartojimas ir rami aplinka.
Ir štai dalykas, kuris tėvams dažnai suteikia didžiausią palengvėjimą: išrankumas neprilygsta stagnacijai. Jis gali keistis – lėtai, bet užtikrintai.
12 mokslu patvirtintų būdų sumažinti vaiko išrankumą, net jei jo genai sako „ne“
Šie metodai išbandyti šimtuose tyrimų:
- Tą patį maistą siūlykite 15–20 kartų, skirtingomis formomis.
- Niekada neverkite ragauti – leiskite vaikui rinktis, ar paliesti, pauostyti, ar paragauti.
- Visada į lėkštę įdėkite truputį naujo maisto – vien vaizdas keičia smegenų reakciją.
- Valgykite tą patį, ką ir vaikas – mažieji mėgdžioja.
- Įtraukite vaiką į gaminimą – tai sukuria emocinį ryšį su maistu.
- Naudokite „skonių tiltelius“: daržoves slėpkite pažįstamuose patiekaluose.
- Siūlykite skirtingas tekstūras: traškias, virtas, sutrintas, keptas.
- Valgymo laikas turi būti trumpas ir be streso.
- Leiskite vaikui rinktis: net jei tai vos vienas gabalėlis.
- Girti reikia už bandymą, o ne tik už suvalgytą kiekį.
- Pokyčius vertinkite mėnesiais, ne dienomis.
- Atminkite – paauglystė gali pakeisti skonį iš pagrindų.
Maži žingsniai veda į didelius pokyčius
Išrankus valgytojas gali tapti vienu iš labiausiai stebinančių ir džiuginančių vaikystės iššūkių. Kol kasdien be spaudimo siūlote įvairų maistą, vaiko smegenys po truputį mokosi. Baimė mažėja. Smalsumas didėja.
Ir vieną dieną jūsų vaikas neįtikėtinu natūralumu įsideda į burną agurko gabalėlį. O tada paprašo dar vieno.
Tai akimirka, kurią verta prisiminti. Ji įrodo, kad nors genai gali lemti išrankumą, jūs vis tiek turite galią formuoti vaikui naujus skonius. Lėtai, ramiai ir su meile. Tokia kelionė visada duoda vaisių.
Ir taip, lėkštės pamažu tikrai pradeda tuštėti.
