Pievagrybis yra patogus, bet atsibodęs grybas. O gluosninė kreivabudė – visai kitas lygis: tai grybas, kuris virtuvėje elgiasi kaip mėsa, o maistine verte dažnai palieka už nugaros visus „standartinius“ pasirinkimus. Dėl tvirtos, pluoštinės tekstūros ji kepant ne subliūkšta, o laikosi, kramtosi, sugeria prieskonius ir sukuria tą patį sotumo jausmą, kurio žmonės dažniausiai pasigenda mažindami mėsą.
Šis grybas dažnai vadinamas tikru lobynu ne todėl, kad gražiai skamba. Jo stiprybė – balansas: mažai kalorijų, bet daug to, kas realiai „neša“ organizmui naudą. Čia susitinka baltymai, skaidulos, B grupės vitaminai, mineralai ir bioaktyvūs junginiai, dėl kurių grybai apskritai ir vadinami funkciniu maistu. Skirtumas tas, kad kreivabudė dar turi vieną pranašumą, kurio pievagrybis praktiškai neturi – „mėsinę“ struktūrą.
Kodėl gluosninė kreivabudė taip stipriai „kabina“ sveikatos temoje
Kalbant paprastai, tai yra produktas, kuris leidžia suvalgyti mažiau „tuščių“ kalorijų ir gauti daugiau maistinės vertės. Kreivabudė turi skaidulų, kurios padeda sotumui ir virškinimui, o kartu yra žinoma kaip grybas, kuriame gausu mikroelementų, reikalingų imuninei sistemai ir bendrai energijos apykaitai. Grybams būdingi polisacharidai dažnai minimi kaip viena priežasčių, kodėl jie siejami su imuninės sistemos palaikymu, o antioksidaciniai junginiai – kodėl jie siejami su uždegiminių procesų „raminamąja“ kryptimi.
Svarbiausia: tai nėra „tabletė lėkštėje“. Tai maistas, kuris per kasdienį pasirinkimą padeda susidėlioti palankesnį rėžimą – ypač tiems, kurie bando išlipti iš perdirbtos mėsos ir riebių pusgaminių rato, bet nenori jaustis, kad „valgo orą“.
Kodėl ji vadinama mėsos pakaitalu be kabučių
Daugybė augalinių pakaitalų bando imituoti mėsą per priedus, krakmolus ir aromatus. Kreivabudė tą daro natūraliai – per tekstūrą. Kepant ar plėšant ji virsta pluoštais, kurie burnoje duoda mėsos pojūtį. Ji sugeria marinatus taip, kad galite gauti „barbekiu“, „azijietišką“, „šnicelio“ ar net „plėšytos mėsos“ efektą, nekeisdami produkto į kažką laboratorinio.
Tai ir yra priežastis, kodėl žmonės, pabandę ją teisingai paruošti, dažnai grįžta prie jos kaip prie pagrindinio ingrediento, o ne „dar vieno grybo“.
Kaip gluosninė kreivabudė virsta patiekalu, kuris laimi prieš mėsą
Virtuvėje ji turi vieną didelį privalumą: ji leidžia daryti „mėsinius“ patiekalus be mėsos, nes struktūra išlaiko formą. Plėšyta kreivabudė idealiai tinka sumuštiniams, dubenėliams su ryžiais, tacos tipo patiekalams – visur, kur reikia „pagrindo“, kuris nepasimeta padaže. Keptos juostelės gali tapti „traškiu“ komponentu salotoms ar užkandžiams. O jei norisi klasikos, kreivabudė labai lengvai suvaidina šnicelio logiką: apvoliojimas, trumpas apskrudinimas, ir turite struktūrą, kuri neatrodo kaip kompromisas.
Ji taip pat puikiai tinka troškiniams ir „stroganoff“ tipo patiekalams, nes sugeria skonį, bet nepraranda charakterio. Tai grybas, kuris leidžia kurti patiekalus ne aplink prieskonius, o aplink tekstūrą – o būtent tekstūra dažniausiai ir „pririša“ žmones prie mėsos.
