Švelnus, tepamas, kremiškas – toks, be kurio daugelis neįsivaizduoja pusryčių. Tačiau pažvelgus į kainą parduotuvėje entuziazmas greitai atšąla. Garsioji „Philadelphia“ jau seniai tapo mažo indelio ir didelės sumos sinonimu. Vis dėlto išeitis egzistuoja: naminį kreminį sūrį galima pasigaminti iš paprasto kefyro. Rezultatas – tekstūra ir skonis, kurie drąsiai konkuruoja su pirktiniu variantu.
Kreminis sūris virtuvėje – beveik universalus žaidėjas. Jis tinka skrebučiams, desertams, padažams, užtepėlėms. Puikiai dera su avokadu, lašiša, žalumynais ar net medumi. Problema tik viena – reguliarus pirkimas greitai pradeda jaustis piniginėje.
Pagrindinė paslaptis – kefyras ir šaldiklis
Šio recepto esmė stulbinamai paprasta. Reikalingas kefyras, tačiau ne bet koks. Kuo didesnis riebalų kiekis, tuo sodresnė ir kremiškesnė bus galutinė masė. Optimalus pasirinkimas – 2,5–3,2 % riebumo kefyras.
Į kefyrą įberiama žiupsnelis druskos ir vos šiek tiek cukraus. Druska sustiprina skonį, cukrus jį suapvalina. Mišinys lengvai išmaišomas ir keliauja į šaldiklį. Taip, visas triukas prasideda nuo užšaldymo.
Patogumo gudrybė – kefyrą galima šaldyti tiesiai gamyklinėje pakuotėje. Jei norisi porcijų, skystį verta supilti į plastikinius indelius ar puodelius – vėliau bus lengviau išimti.
Lėtas virsmas į sūrį
Kai kefyras visiškai sušąla, prasideda transformacija. Ledo blokas išimamas, prireikus supjaustomas ir dedamas į kiaurasamtį, išklotą keliais marlės sluoksniais. Po apačia – dubuo išrūgoms.
Toliau – kantrybės fazė. Kefyrui tirpstant, išrūgos pamažu nuteka, o marlėje lieka tiršta, minkšta, kreminė masė. Tai ir yra naminis kreminis sūris.
Procesas trunka nuo 12 iki 24 valandų. Geriausia viską palikti šaldytuve per naktį – taip užtikrinamas šviežumas ir tinkama konsistencija.
Skonis, kurį galima pritaikyti sau
Gauta masė – neutrali, švelni, idealiai tinkama improvizacijoms. Įmaišius krapų ir česnako gaunama klasikinė užtepėlė. Džiovinti pomidorai, pipirai ar žolelės suteikia Viduržemio jūros charakterį. Šlakelis medaus ar vanilės paverčia sūrį desertiniu kremu.
Dar viena premija – išrūgos. Jas galima panaudoti blynams, blyneliams ar duonos kepimui. Virtuvėje čia beveik nelieka atliekų.
Rezultatas – kremiškas, švelnus, natūralus sūris, kurio savikaina kelis kartus mažesnė nei parduotuvinio. O didžiausias netikėtumas – ne sutaupytos lėšos, o tai, kad naminis variantas dažnai tampa mėgstamesnis už pirktinį.
