Įsigijome drėgmės surinkėją dėl rasojančių langų. Tai buvo geriausias metų pirkinys

Pirmą vakarą įjungę drėgmės surinkėją vis eidavome pažiūrėti į jo talpą. Atrodė keista, kad tiek vandens susirenka kambaryje, kuriame niekas nieko neišpylė. Po kelių dienų rytais ant langų buvo gerokai mažiau lašų, skalbiniai nebekabėjo drėgni iki kito vakaro, o nuo palangės pagaliau patraukiau nuolat ten gulėjusią šluostę. Mūsų bute šis prietaisas išsprendė kasdienę problemą, prie kurios jau buvome beveik pripratę.

Kiekvienas rytas prasidėdavo nuo palangių

Kol lauke buvo šilta, apie drėgmę namuose beveik negalvojome. Langai dažnai būdavo praverti, skalbinius džiaudavome balkone, o vakare išvėdinti kambarius atrodė savaime suprantama. Spalį viskas pasikeitė: balkone drabužiai nebedžiūvo, todėl džiovyklę pastatėme miegamojo kampe. Iš pradžių atrodė, kad tai laikinas sprendimas, kol prasidės šildymas.

Rytais miegamojo lango apačia būdavo šlapia, o ant palangės susidarydavo nedidelės balutės. Nubraukdavau jas šluoste, praverdavau langą ir eidavau ruošti pusryčių. Kitą rytą kartodavosi tas pats, tik kartais vandens būdavo daugiau. Labiausiai erzino tai, kad iš vakaro išskalbti storesni drabužiai vis dar būdavo drėgni, nors kambaryje šalčio nejautėme.

Vyras pirmiausia įtarė langus, aš kaltinau ant jų sustatytas gėles. Patraukėme vazonus, patikrinome, ar užuolaidos neuždengia radiatoriaus, pradėjome dažniau vėdinti. Pagerėdavo, bet išdžiovinus dar vieną skalbinių partiją problema grįždavo. Tada supratome, kad vien valydami stiklą priežasties nepakeičiame.

Prieš pirkdami nustojome spėlioti

Nedidelis drėgmės matuoklis atsirado namuose anksčiau už patį surinkėją. Pernešdavome jį iš kambario į kambarį ir stebėdavome, kaip rodmenys keičiasi po skalbimo, gaminant vakarienę ar išvėdinus. Iki tol buvome įsitikinę, kad drėgnas oras būtinai turi būti juntamas vos įėjus. Mūsų butas nei atrodė šlapias, nei turėjo ryškų nemalonų kvapą.

Pradėjome atidžiau žiūrėti ir į savo įpročius. Po dušo vonios duris palikdavome atviras, gamindami ne visada įjungdavome gartraukį, o skalbinius sukabindavome tankiai, kad džiovyklė užimtų mažiau vietos. Vėdinimo angų neužkimšome ir patikrinome, ar jos neuždengtos, tačiau tapo aišku, kiek drėgmės patys kasdien paskleidžiame. Prietaisą rinkomės konkrečiai situacijai, o ne tikėdamiesi, kad jis išspręs bet kokį langų rasojimą.

Pirkdami daugiau dėmesio skyrėme triukšmui, talpos išėmimui ir automatiniam išsijungimui jai prisipildžius. Norėjome, kad būtų galima nustatyti pageidaujamą drėgmės lygį, o ne nuolat patiems junginėti mygtuką. Taip pat tikrinome, ar pasirinktas modelis tinka mūsų kambarių temperatūrai ir numatomam naudojimui. Reklaminis surenkamo vandens kiekis pasirodė mažiau svarbus už tai, ar prietaisą bus patogu naudoti kasdien.

Pirmas pilnas indas nustebino labiau negu sausesni langai

Prietaisą pastatėme pagal instrukcijoje nurodytus atstumus, neužspraudėme tarp baldų ir įjungėme kambaryje, kuriame džiūvo skalbiniai. Iš pradžių garsas atrodė gana pastebimas, todėl iškart supratome, kad naktį prie lovos jo laikyti nenorėsime. Užtat dieną, kai namuose vyksta įprastas gyvenimas, jis netrukdė tiek, kiek buvau prisigalvojusi prieš pirkimą.

Kai išėmiau talpą, vyras priėjo pažiūrėti, ar tikrai joje vanduo. Abu nusijuokėme, nes iki tol prietaisą vertinome gana skeptiškai: dar viena dėžė, kuri užims grindų plotą. Labiausiai skirtumą pajutome džiovindami skalbinius – jie nebekabėdavo taip ilgai, o kambario nebereikėdavo kelis kartus per dieną pertvarkyti, norint prieiti prie spintos. Ant langų vis dar pasitaikydavo drėgmės, tačiau jos buvo gerokai mažiau.

Žinoma, atsirado ir naujų darbų: išpilti talpą, prižiūrėti filtrą, parinkti tinkamą vietą. Surinkto vandens maistui ar gėrimui nenaudojome, o elektros sąnaudas įtraukėme į bendras buitines išlaidas. Prietaiso nepalikome veikti be reikalo vien todėl, kad jis jau nupirktas. Stebėjome kambario sąlygas ir naudojome tada, kai iš tiesų reikėjo.

Geriausiu pirkiniu tapo dėl labai paprastos priežasties

Po kurio laiko pastebėjau, kad rytais nebeinu tiesiai prie miegamojo lango. Pirmiausia užkaičiu vandenį kavai, susirandu drabužius, o ne tikrinu, ar palangė vėl šlapia. Šluostė grįžo į vonią, kur jai ir vieta. Tokie maži kasdienybės pasikeitimai man pasirodė malonesni už bet kokį įspūdingą prietaiso aprašymą.

Vis dėlto vėdinimo neatsisakėme. Drėgmės surinkėjas neįleidžia šviežio oro, o jeigu vanduo skverbtųsi per nesandarią vietą ar drėktų siena, reikėtų ieškoti būtent tos priežasties. Mūsų atveju daug reiškė skalbinių džiovinimas viduje, todėl rezultatas buvo apčiuopiamas. Kitame būste vien tokio paties pirkinio gali nepakakti.

Neseniai vyras, nešdamas išpilti talpos, paklausė, kodėl mes tiek laiko delsėme. Atsakiau, kad vis laukėme, kol prasidės šildymas, pagerės oras arba skalbiniai kažkaip pradės džiūti patys. Jis pastatė talpą atgal, o aš nuo džiovyklės nukabinau jau sausą megztinį. Tą vakarą ją pagaliau sulanksčiau ir užkišau už spintos – svetainėje vėl liko vietos mums.