Ilgai man atrodė, kad išjungtas televizorius elektros beveik nenaudoja. Juk ekranas juodas, garsas netyla, niekas nevyksta. Bet kai pradėjau labiau domėtis namų elektros vartojimu, paaiškėjo labai paprastas dalykas: vien išjungti televizorių neužtenka. Kai ištraukiau maitinimo laidą iš elektros lizdo, pagaliau supratau, kiek daug prietaisų namuose tyliai ryja elektrą net tada, kai atrodo „nedirba“.
Aš nesu iš tų žmonių, kurie kasdien vaikšto po namus ir matuoja kiekvieną vatą. Kaip ir dauguma, apie elektros sąskaitą rimčiau pagalvoju tada, kai ji pasirodo per didelė. Ir ilgą laiką man atrodė, kad didžiausi kaltininkai yra visai kiti dalykai – virdulys, orkaitė, skalbimo mašina, boileris. Televizorius tame sąraše atrodė beveik nekaltas. Įjungtas vakare kelioms valandoms, po to išjungtas pulteliu, ir viskas. Bent jau taip maniau.
Bet vieną vakarą atkreipiau dėmesį į mažą raudoną lemputę ekrano apačioje. Televizorius buvo „išjungtas“, bet akivaizdžiai vis tiek kažkaip budėjo. Tada pirmą kartą rimčiau pagalvojau: jei jis rodo gyvybės ženklus, vadinasi, jis kažką vis tiek ima. Ir būtent nuo tos smulkmenos prasidėjo visas mano eksperimentas, kuris galiausiai privertė kitaip pažvelgti ne tik į televizorių, bet ir į daugelį kitų prietaisų namuose.
Kodėl vien išjungti televizorių neužtenka
Didžiausia mano klaida buvo manyti, kad pulteliu išjungtas televizorius jau nebevartoja elektros. Iš tiesų dauguma televizorių po tokio „išjungimo“ pereina tik į budėjimo režimą. Kitaip tariant, jie nėra visiškai išjungti. Jie laukia signalo, kad galėtų vėl akimirksniu įsijungti, palaiko tam tikras funkcijas, kartais tikrina ryšį, atnaujinimus ar tiesiog išlaiko savo sistemą paruoštą darbui.
Tas budėjimo režimas atrodo nekaltas, nes sąnaudos nedidelės. Problema ta, kad jis veikia ne valandą ir ne dvi, o visą parą. Jei televizorius taip praleidžia dieną po dienos, savaitę po savaitės, mėnesį po mėnesio, galiausiai susidaro visai apčiuopiama suma. Ji neatrodo šokiruojanti vieno mėnesio pjūvyje, bet per metus pradeda erzinti vien dėl paties principo – moki už tai, ko išvis nenaudoji.
Kai pradėjau ištraukti laidą iš lizdo, supratau dar vieną dalyką: televizorius nėra vienintelis toks „tylus vartotojas“. Šalia jo dažnai būna priedėlis, garso sistema, žaidimų konsolė, kartais maršrutizatorius, įkrovikliai ar kiti įrenginiai, kurie visi kartu sukuria visai ne tokią mažą „nematomo vartojimo“ grandinę.
Kiek iš tikrųjų pavyko sutaupyti
Kai sakau „štai kiek sutaupiau“, turiu omenyje ne tai, kad staiga mano sąskaita sumažėjo perpus. Stebuklų čia nėra. Bet man svarbiausia buvo ne vien absoliutus skaičius, o pats principas. Kai pradėjau nuosekliai išjungti televizorių ne pulteliu, o visiškai atjungti nuo maitinimo, o kartu peržiūrėjau ir kitus nuolat budinčius prietaisus, sąskaitoje skirtumas pasimatė.
Tai nebuvo tokia suma, dėl kurios vien tik televizorius pakeistų šeimos biudžetą, bet per mėnesį susidarė pakankamai, kad galėčiau pasakyti: taip, šitas įprotis turi prasmę. O kai paskaičiavau metinį skirtumą, pasidarė dar aiškiau. Labiausiai nustebino ne pati suma, o tai, kaip lengvai ji buvo „paleidžiama“ anksčiau – tiesiog todėl, kad niekada nesusimąsčiau.
Mano atveju didžiausia nauda atsirado ne iš vieno laido, o iš požiūrio pasikeitimo. Televizoriaus laidas buvo pradžia. Po to atsirado ir prailgintuvas su jungikliu, ir įprotis vienu mygtuku atjungti visą tą kampą, kur stovėjo keli prietaisai vienu metu. Ir tada taupymas tapo jau ne simbolinis, o visai racionalus.
Didžiausia nauda buvo ne pinigai, o supratimas
Keisčiausia, kad po šio įpročio labiausiai pasikeitė ne mano televizoriaus naudojimas, o pats mąstymas apie elektrą namuose. Iki tol buvau įsitikinęs, kad didelės sąskaitos susidaro tik iš „rimtų“ dalykų – kaitinimo, skalbimo, virimo. O pasirodo, nemaža dalis išlaidų tyliai kaupiasi per smulkmenas, kurių net nelaikome veikiančiomis.
Būtent tas suvokimas man ir buvo svarbiausias. Kai matai tik įjungtą prietaisą, lengva galvoti, kad tik jis ir naudoja elektrą. Bet kai supranti, kad pusė namų technikos gyvena savo mažą „budėjimo gyvenimą“ net tada, kai tau atrodo išjungta, pradedi kitaip žiūrėti į visą buitį.
Aš nesakau, kad dabar vaikštau po namus kaip apsėstas ir traukiu visus laidus iš eilės. Bet televizorius man tapo tuo pavyzdžiu, kuris parodė labai paprastą tiesą: kartais sąskaitą mažina ne vien dideli sprendimai, o visai mažas įprotis, kurį gali pradėti šiandien.
Kada laidą verta traukti, o kada užtenka kitokio sprendimo
Žinoma, ne visiems patogu kasdien landžioti už spintelės ir traukti televizoriaus laidą. Ir aš pats greitai supratau, kad toks variantas tinka ne kiekvienai svetainei. Todėl praktiškiausias sprendimas man pasirodė prailgintuvas su atskiru jungikliu. Vienas paspaudimas – ir visa zona išjungiama visiškai. Jokių budėjimo lempučių, jokio tyliai ryjamo elektros kiekio.
Tai ypač pasiteisina tada, kai televizorius naudojamas tik vakarais. Jei žinai, kad iki ryto ar net iki kito vakaro jo tikrai neįjungsi, nėra jokios prasmės palikti jo budėti. Tuo tarpu jei prietaisą naudoji labai dažnai, kartais gali būti patogiau ieškoti balanso. Svarbiausia bent jau žinoti, kad tas budėjimo režimas nėra „nemokamas“.
Trumpai, kas man pasiteisino labiausiai:
- televizorių pradėjau visiškai atjungti, o ne tik išjungti pulteliu;
- kartu peržiūrėjau ir kitus šalia jo esančius prietaisus;
- vietoj nuolatinio laidų traukymo pasirinkau prailgintuvą su jungikliu;
- į budėjimo režimą nustojau žiūrėti kaip į „tikrą išjungimą“.
Galutinis mano atradimas buvo labai paprastas: televizorius, kurį laikiau nereikšmingu elektros vartotoju, iš tikrųjų tapo tuo prietaisu, kuris atvėrė akis. Ne todėl, kad vien jis būtų brangiausias, o todėl, kad būtent nuo jo pradėjau matyti, kiek daug pinigų namuose išteka per patogumo įpročius, kurių net nelaikome problema. Ir kartais užtenka vieno ištraukto laido, kad tai pagaliau pastebėtum.
