Vyras Kroatijoje išsinuomojo butą už 700 eurų per mėnesį ir sumokėjo 500 eurų užstatą, tačiau netrukus suprato, kad problema buvo ne vien kaina. Jo teigimu, bute kaupėsi drėgmė, pelijo daiktai, teko keisti čiužinį, lankytis pas gydytojus, o išsikrausčius užstatas taip ir nebuvo grąžintas.
Gražus skelbimas neparodė svarbiausio – kas vyksta bute gyvenant
Pastaraisiais metais butų nuoma per socialinius tinklus tapo įprastu dalyku. Žmogus pamato skelbimą, parašo žinutę, susitaria dėl apžiūros, greitai sumoka užstatą ir tikisi, kad svarbiausia jau padaryta. Tačiau tokios istorijos kaip ši primena nemalonią tiesą: blogiausios būsto problemos dažnai nepasirodo per pirmas penkiolika minučių apžiūros.
Kroatas savo patirtimi pasidalijo „Facebook“ grupėje, kurioje skelbiami butai Puloje. Jo įrašas sulaukė daug dėmesio, nes tai buvo ne šiaip skundas dėl nepatogaus nuomotojo. Vyras tvirtino, kad bute, esančiame Stojos rajone, buvo rimtų drėgmės problemų.
Pasak jo, sienos buvo juodos nuo pelėsio, dalį drabužių ir sportbačių teko išmesti, nes jie supelijo. Dar viena problema – tualetas. Vyras rašė, kad už kimšinio šalinimą du kartus mokėjo po 50 eurų, nes negalėjo normaliai naudotis sanitariniu mazgu.
Labiausiai jį supykdė tai, kad jam esą teko pirkti naują čiužinį už 350 eurų, nes senasis buvo pilnas pelėsio. Visa tai vyko bute, už kurį jis mokėjo 700 eurų per mėnesį.
„Kosėjau kaip idiotas“ – nuomininkas kalbėjo ne tik apie pinigus
Įraše vyras pabrėžė, kad nuostoliai buvo ne vien materialūs. Jis teigė dėl gyvenimo tokiomis sąlygomis pradėjęs stipriai kosėti ir ne kartą lankęsis pas gydytoją.
Jo žodžiais, jis maldavo nuomotojų sutvarkyti sienas, tačiau vietoje remonto jam esą buvo pasiūlyta pačiam nusipirkti oro sausintuvą, jeigu bute negali miegoti. Vyras rašė turintis daug nuotraukų, kuriose matyti juodos sienos, ir yra pasiruošęs jas parodyti tiems, kurie svarstytų nuomotis tą patį būstą.
Jis viešai perspėjo kitus saugotis šių nuomotojų, jei nori išsaugoti „sveikatą, nervus ir pinigus“. Emocingame įraše vyras taip pat teigė, kad jam nebuvo grąžintas 500 eurų užstatas.
Tokiose istorijose svarbiausia detalė dažnai yra ne vien tai, ar žmogus prarado pinigus. Nuomos rinkoje užstatas neretai tampa spaudimo priemone: nuomininkas išeina iš blogų sąlygų, bet dar turi kovoti dėl savo pinigų. O kai kalba eina apie drėgmę ir pelėsį, problema paliečia jau ne tik piniginę, bet ir sveikatą.
Blogas butas gali kainuoti ne tik nuomą. Kartais jis kainuoja daiktus, miegą, nervus ir vizitus pas gydytojus.
Komentaruose dalis žmonių kaltino patį nuomininką
Kaip dažnai nutinka tokiose diskusijose, dalis komentatorių iškart ėmė kaltinti patį vyrą. Vieni klausė, ar jis sąmoningai sutiko gyventi tokiame bute, kiti rašė, kad jis pats turėjo matyti, kur kraustosi.
Tokie komentarai iš pirmo žvilgsnio atrodo logiški: juk žmogus pats apžiūrėjo butą, pats sutiko, pats sumokėjo. Tačiau būsto problemos ne visada matomos iš karto. Pelėsis gali būti už baldų, po čiužiniu, kampuose, už užuolaidų, po šviežiai perdažyta siena. Drėgmės kvapas kartais pasijunta tik po kelių dienų, kai bute pradedama gyventi, skalbti, gaminti, šildyti ar vėdinti.
Be to, apžiūros metu žmogus dažnai patiria spaudimą. Nuomos rinka įtempta, gerų butų mažai, nuomotojas skubina, dar keli kandidatai laukia. Tokiomis sąlygomis nuomininkai neretai priima sprendimą greitai, nes bijo prarasti variantą.
Todėl klausimas „kur buvo tavo galva?“ problemos neišsprendžia. Svarbesnis klausimas kitas: kodėl žmogus už 700 eurų per mėnesį turi gyventi su pelėsiu ir dar įrodinėti, kad tai nėra normalu?
Nuomotojai dažnai viską suverčia vėdinimui
Komentaruose atsirado ir butų savininkų, kurie teigė, kad pelėsis gali atsirasti dėl pačių nuomininkų elgesio. Esą reikia kasdien vėdinti, gerai šildyti, nedžiovinti skalbinių kambariuose, naudoti kondicionierių ar sausintuvą.
Tam tikrais atvejais tai tiesa. Prastas vėdinimas, drabužių džiovinimas viduje ir nepakankamas šildymas tikrai gali padidinti drėgmę. Tačiau tai nereiškia, kad kiekvienas pelėsis yra nuomininko kaltė.
Kita komentatorė, pati neseniai keitusi butą, pasakojo priešingą patirtį: kai būste bloga izoliacija, prasti langai, šalti kampai ir netinkamai įrengtos sienos, drėgmė atsiranda nepriklausomai nuo to, kiek žmogus vėdina. Jos teigimu, kartais nuomininkai tiesiog paverčiami kaltais, nors problema slypi pačiame pastate.
Ir tai yra esminis skirtumas. Jei butas blogai izoliuotas, jei sienos šąla, jei nėra tinkamos ventiliacijos, jei drėgmė kyla iš konstrukcijų, vien atidarytas langas problemos neišspręs. Nuomininkui tokiu atveju lieka mokėti nuomą, kvėpuoti pelėsiu ir klausytis, kad „pats kaltas“.
Kodėl tokios istorijos kartojasi
Ši istorija sukėlė platesnę diskusiją apie nuomos rinką Kroatijoje. Vienas komentatorius rašė, kad tokia praktika paplitusi plačiau: problemos esą užmaskuojamos, užstatai paimami, o kai nuomininkas pradeda skųstis, jo niekas rimtai nebeklauso.
Tai skaudžiai pažįstamas scenarijus ir kitose šalyse. Nuomotojas nori kuo greičiau išnuomoti būstą. Nuomininkas nori kuo greičiau rasti kur gyventi. Sutartys kartais būna miglotos, trūkumai neaprašyti, nuotraukų prieš įsikeliant nepadaryta, o vėliau prasideda ginčas, kas ką sugadino ir kas už ką atsakingas.
Ypač pavojinga tada, kai nuomininkas moka grynaisiais, neturi aiškios sutarties arba nepasidaro būsto būklės įrodymų prieš įsikeldamas. Tokiu atveju užstatas tampa labai pažeidžiama suma – teoriškai grąžintina, praktiškai dažnai „sulaikoma“ dėl tariamų pažeidimų, skolų ar neaiškių pretenzijų.
Šio vyro atveju istorija dar stipresnė, nes jis teigia, kad ne tik neteko užstato, bet ir patyrė papildomų išlaidų dėl užsikimšusio tualeto, naujo čiužinio ir sugadintų daiktų.
Ką tokia istorija primena kiekvienam, ieškančiam būsto
Didžiausia šios istorijos pamoka paprasta: nuomojantis butą reikia tikrinti ne tik kainą, vietą ir nuotraukas. Reikia ieškoti ženklų, kurie parodo, kaip butas gyvena iš tikrųjų.
Per apžiūrą verta pažiūrėti už baldų, į kampus, prie langų, po palangėmis, vonioje, aplink čiužinį, spintose. Pelėsio kvapas, atšokę dažai, šlapi kampai, juodi taškai, nuolat praviri langai ar stiprūs kvapikliai gali būti signalas, kad kažkas slepiama.
Taip pat verta paklausti apie šildymą, vėdinimą, ankstesnes drėgmės problemas, kaimynus ir komunalines išlaidas. Prieš įsikeliant reikėtų nufotografuoti visus defektus ir juos užfiksuoti raštu. Užstatą geriausia perduoti tik su aiškia sutartimi, kurioje nurodyta, kada ir kokiomis sąlygomis jis grąžinamas.
Jei nuomotojas pyksta dėl tokių klausimų, tai jau atsakymas.
Nes sąžiningam žmogui neturėtų būti problema parodyti, kokios būklės yra butas, ir aiškiai sutarti dėl atsakomybės. Problema prasideda tada, kai nuomininkui sakoma „viskas normalu“, o po kelių savaičių jis pats turi pirkti čiužinį, sausintuvą ir dar kovoti dėl savo užstato.
Ši istorija nėra tik apie vieną butą Puloje. Ji apie labai paprastą dalyką: stogas virš galvos neturi virsti kova už sveikatą. O jei nuomojamas būstas kainuoja 700 eurų per mėnesį, žmogus turi teisę tikėtis ne prabangos, bet bent jau sausų sienų, veikiančio tualeto ir nuomotojo, kuris nepradingsta tada, kai prasideda problemos.
