Jei namuose stovi pigus kiniškas maršrutizatorius, patikrinkite jį dabar: tyrėjai aptiko tai, ko niekas nenorėtų savo tinkle

Namuose maršrutizatorius dažniausiai prisimenamas tik tada, kai dingsta internetas. Tada jį perkrauname, pažiūrime, ar mirksi lemputės, gal dar pasiskundžiame tiekėjui. O kol viskas veikia, tas mažas plastikinis aparatas kampe atrodo visiškai nekaltas.

Bet būtent per jį eina beveik visas jūsų skaitmeninis gyvenimas: telefonai, kompiuteriai, televizoriai, kameros, vaikų planšetės, darbo failai, banko prisijungimai, išmanūs elektros lizdai, robotai siurbliai ir visa kita, kas prijungta prie namų interneto.

Todėl nauja saugumo tyrėjų istorija skamba nemaloniai. „VulnCheck“ tyrėjai pranešė, kad Kinijos gamintojo ZBT / Zbtlink maršrutizatorių programinėje įrangoje aptiko kelis „backdoor“ tipo implantus – paslėptus mechanizmus, kurie gali leisti nuotoliniu būdu valdyti įrenginį ar perduoti informaciją. Tyrėjų teigimu, tokia įranga buvo platinama ne tik su ZBT vardu, bet ir kaip perženklinti, kitais prekių ženklais parduodami maršrutizatoriai.

Tai nereiškia, kad kiekvienas Kinijoje pagamintas maršrutizatorius yra pavojingas. Bet reiškia kai ką daug svarbesnio: pigus, neaiškaus gamintojo arba iš nežinomo pardavėjo pirktas maršrutizatorius neturėtų būti laikomas „tiesiog dėžute internetui“.

Kartais tai gali būti silpniausia visų namų vieta.

Kas tiksliai buvo aptikta

Tyrime minimi implantai pavadinti DARKLANTERN ir SPEAKINGSTONE. Abu aptikti ZBT pagrindu pagamintuose įrenginiuose, o jų veikimas skiriasi. Vienas gali klausytis iš interneto ateinančių komandų, kitas pats jungiasi prie nuotolinės infrastruktūros ir laukia nurodymų. „VulnCheck“ aprašo, kad DARKLANTERN atveju kai kurie įrenginiai galėjo priimti komandas iš išorės be įprasto autentifikavimo, o SPEAKINGSTONE veikė kaip „phone-home“ tipo implantas – pats susisiekdavo su valdymo infrastruktūra.

Paprastam žmogui visi tie pavadinimai gali skambėti kaip iš filmo apie įsilaužėlius. Bet esmė labai paprasta: jeigu maršrutizatoriaus programinėje įrangoje yra paslėpta nuotolinio valdymo funkcija, žmogus namuose gali net nežinoti, kad jo interneto vartai turi pašalinį šeimininką.

Dar nemaloniau tai, kad tyrėjai skelbia aptikę 203 internete pasiekiamus DARKLANTERN atvejus 22 šalyse ir 16 skirtingų modelių. Tai rodo, kad problema neapsiribojo vienu pavieniu įrenginiu ant laboratorijos stalo.

„Tom’s Hardware“, aprašydama tyrimą, taip pat nurodė, kad ZBT gamino įrangą OEM / ODM klientams, todėl ta pati aparatinė bazė galėjo būti parduodama su kitais prekių ženklais. Kitaip tariant, ant dėžutės nebūtinai turi būti aiškiai parašyta „ZBT“, kad viduje būtų ta pati kilmė.

Kodėl lietuviams tai aktualu

Lietuvoje daug žmonių maršrutizatorių gauna iš interneto tiekėjo. Tokiu atveju dažniausiai naudojami didesnių gamintojų, tiekėjo prižiūrimi įrenginiai. Bet yra ir kita realybė: sodyboms, garažams, kameroms, ūkiniams pastatams, kemperiams, laikinam internetui ar silpnesnio ryšio vietoms žmonės dažnai perka pigius 4G / LTE maršrutizatorius internetu.

Pirkimo logika aiški: reikia, kad veiktų SIM kortelė, Wi-Fi ir kamera. Kuo pigiau, tuo geriau. Į prekės ženklą dažnas net nežiūri. Jeigu pardavėjas rašo „4G router“, „industrial router“, „LTE WiFi“, „for camera“, „for camper“ ar „outdoor internet“, žmogui to ir pakanka.

Bet būtent tokie perženklinti įrenginiai yra rizikinga zona. Jie gali būti gaminami vienoje vietoje, parduodami kitu vardu, su sena programine įranga ir be normalių atnaujinimų. Vartotojas nusiperka „no name“ maršrutizatorių, prijungia prie tinklo, pamiršta slaptažodžius ir po metų nebežino nei modelio, nei programinės įrangos versijos, nei ar gamintojas apskritai dar egzistuoja.

Namų maršrutizatorius nėra menkniekis. JAV NIST primena, kad vartotojams skirtų maršrutizatorių saugumas yra itin svarbus ne tik asmens duomenims, bet ir viso tinklo vientisumui bei prieinamumui, ypač kai namuose daugėja išmaniųjų įrenginių ir nuotolinio darbo.

Trumpai tariant, jei maršrutizatorius pažeistas, problema gali paliesti ne tik „Wi-Fi“. Ji gali paliesti viską, kas per jį jungiasi.

Kodėl mirksi maršrutizatoriaus lemputės

Kas gali nutikti, jei maršrutizatorius nesaugus

Nesaugus maršrutizatorius gali tapti tylia landa į namų tinklą. Piktavalis gali ne tik stebėti srautą, bet ir keisti DNS nustatymus, nukreipti į netikras svetaines, bandyti pasiekti kitus tinklo įrenginius, ieškoti kamerų, NAS saugyklų, kompiuterių ar silpnai apsaugotų išmanių prietaisų.

Tyrėjų aprašytas SPEAKINGSTONE implantas, jų teigimu, galėjo siųsti įrenginio informaciją, vykdyti komandas, perimti WAN PPPoE prisijungimo duomenis, keisti DNS nukreipimus ir atidaryti atgalinį SSH tunelį. Tai jau nebe „smulki klaidelė“ programinėje įrangoje – tai funkcijos, kurios gali leisti labai rimtą kontrolę.

Paprastai tariant, jeigu maršrutizatorius tampa svetimomis akimis ir rankomis jūsų tinkle, gali būti pavojingi net tie įrenginiai, kurie patys atrodo saugūs. Jūsų telefonas gal ir atnaujintas. Kompiuteryje gal ir veikia antivirusinė. Bet jei visas srautas eina per pažeistą įrenginį, situacija pasikeičia.

Dėl to maršrutizatorių reikėtų laikyti ne paprasta dėžute, o namų tinklo vartais.

Kaip patikrinti, ar jums verta nerimauti

Pirmas dalykas – pažiūrėkite, koks maršrutizatorius stovi namuose. Ne tik kas parašyta ant viršaus, bet ir kas nurodyta lipduke apačioje: modelis, gamintojas, MAC adresas, programinės įrangos versija, administravimo adresas.

Jeigu įrenginį gavote iš interneto tiekėjo, verta pasidomėti, ar tiekėjas automatiškai diegia programinės įrangos atnaujinimus. Daugeliui paprastų vartotojų tai saugesnis variantas nei visiškai savarankiškai prižiūrimas pigus įrenginys iš atsitiktinės parduotuvės.

Jeigu maršrutizatorių pirkote patys iš užsienio prekyvietės, ypač jei tai 4G / LTE modelis be aiškaus gamintojo, reikėtų būti atidesniems. Patikrinkite, ar yra programinės įrangos atnaujinimai. Paieškokite modelio pavadinimo kartu su žodžiais „firmware“, „security“, „backdoor“, „ZBT“, „Zbtlink“. Pažiūrėkite, ar įrenginyje nėra įjungtas nuotolinis administravimas iš interneto.

Jeigu nežinote, kaip tai padaryti, paprasčiausias sprendimas – kreiptis į IT suprantantį žmogų arba pasikeisti į patikimesnį, oficialiai palaikomą maršrutizatorių. Ypač jei per tą įrenginį veikia kameros, darbo kompiuteris ar kiti svarbūs prietaisai.

Ką išjungti pirmiausia

Yra keli dalykai, kuriuos verta patikrinti bet kuriame maršrutizatoriuje, net jei jis nėra susijęs su šia konkrečia istorija.

Pirmiausia – administratoriaus slaptažodis. Jei jis vis dar toks, koks buvo ant lipduko, arba dar blogiau – „admin/admin“, tai reikia pakeisti nedelsiant. Slaptažodis turi būti unikalus ir nenaudojamas kitur.

Antra – nuotolinis valdymas. Daugeliui namų vartotojų nereikia, kad maršrutizatoriaus administravimo puslapis būtų pasiekiamas iš interneto. Jeigu tokia funkcija įjungta, ją geriau išjungti, nebent tiksliai žinote, kam ji reikalinga ir kaip ją saugiai naudoti.

Trečia – WPS. Tai patogus, bet dažnai nereikalingas būdas prijungti įrenginius prie Wi-Fi. Jei jo nenaudojate, išjunkite.

Ketvirta – programinės įrangos atnaujinimai. Maršrutizatoriai nėra amžini. Jei gamintojas nebeleidžia atnaujinimų, o įrenginys senas, jis gali tapti rizika net be jokių Kinijos implantų istorijų.

Penkta – svečių tinklas. Išmanius televizorius, kameras, svečių telefonus ir kitus mažiau patikimus įrenginius geriau laikyti atskirai nuo pagrindinių kompiuterių ar darbo įrangos. Tai nėra tobula apsauga, bet sumažina riziką, kad vienas silpnas prietaisas atvers kelią visam namų tinklui.

Kada maršrutizatorių geriau tiesiog pakeisti

Kartais žmonės nori išgelbėti bet kokį seną įrenginį: perrašyti nustatymus, pakeisti slaptažodį, išjungti vieną funkciją. Bet yra situacijų, kai protingiau nebežaisti.

Jeigu maršrutizatorius negauna atnaujinimų, jo gamintojas neaiškus, administravimo meniu pilnas nepažįstamų funkcijų, dokumentacijos nėra, o modelis minimas saugumo tyrėjų sąrašuose, geriau jį keisti. Ypač jei jis naudojamas ne eksperimentams, o kasdieniam namų internetui.

Tas pats galioja įrenginiams, kuriuos pirkote labai pigiai, be normalaus prekės ženklo, iš nežinomo pardavėjo ir kurie niekada nebuvo atnaujinti. Sutaupyti 30 ar 50 eurų atrodo malonu tik iki tos akimirkos, kai supranti, kad per tą dėžutę eina visos šeimos internetas.

Jeigu įrenginys yra tarp paveiktų modelių ar turi minimų programinės įrangos versijų, saugiausias sprendimas – jo nebenaudoti kaip pagrindinio maršrutizatoriaus, kol gamintojas nepateikia aiškaus, patikrinto saugumo sprendimo. „VulnCheck“ savo tyrime pateikia technines detales, kurios padeda identifikuoti paveiktas versijas ir veikimą.

Nepulkite į paniką, bet ir nemiegokite

Ši istorija nereiškia, kad rytoj reikia išmesti visus namų tinklo įrenginius. Ji reiškia kai ką praktiškesnio: maršrutizatorių reikia prižiūrėti taip pat rimtai, kaip telefoną ar kompiuterį.

Jeigu telefonas penkerius metus negautų atnaujinimų, daug kas jau sunerimtų. Bet maršrutizatorius dažnai stovi dešimt metų, niekas nežino jo slaptažodžio, niekas nežiūri atnaujinimų, o ant jo kabo visas namų tinklas. Tai absurdiška, bet labai dažna.

Lietuviams tai ypač aktualu dėl pigių 4G / LTE maršrutizatorių, kuriuos žmonės perka sodyboms, kameroms, nuomojamiems būstams, garažams ar laikinam internetui. Tokie įrenginiai dažnai veikia tol, kol sugenda. Bet saugumo požiūriu „veikia“ dar nereiškia „saugu“.

Maršrutizatorius nėra tik interneto dėžutė.

Tai vartai į jūsų namus.

Ir jei ant tų vartų uždėta pigi, neaiški spyna, nereikia stebėtis, kad vieną dieną kažkas ją jau gali būti radęs.