Kaimynai nuolat palieka laiptinės duris atviras: jaučiuosi tapęs viso namo durininku

Mūsų name atsirado įprotis, kurio niekaip nesuprantu: kai kurie kaimynai nuolat palieka laiptinės duris atidarytas. Vėdina. Nors jokio nemalonaus kvapo nejaučiu, niekas nepridegę, o pro duris tuo metu nieko neneša. Jos tiesiog stovi atlapotos. Išeidamas uždarau, grįžęs uždarau, kitą kartą eidamas pro šalį – ir vėl uždarau. Jaučiuosi taip, lyg kartu su butu būčiau gavęs papildomas, niekur neįrašytas pareigas prižiūrėti bendrą įėjimą.

Iš pradžių į tai žiūrėjau ramiai. Pamaniau, kad žmogus pamiršo, gal laukia svečio, gal trumpam išėjo prie automobilio ir tuoj grįš. Gyvenant daugiabutyje tokių smulkmenų pasitaiko, todėl dėl kiekvienos nepradėsi aiškintis. Tačiau vieną kartą galima laikyti atsitiktinumu, o kai tas pats kartojasi nuolat, jau pradedi atkreipti dėmesį. Dabar eidamas per laiptinę beveik automatiškai pasižiūriu į lauko duris. Net jei galvoju apie savo darbus, akys pačios ten nukrypsta. Ir dažnai matau tą patį vaizdą: durys atviros, aplink nė vieno žmogaus, o uždaryti jas, matyt, vėl teks man.

Išeinu – durys atviros, grįžtu – vėl atviros

Ryte paprastai turiu kitų minčių. Reikia nepavėluoti, prisiminti, ar viską pasiėmiau, susiplanuoti dieną. Tačiau nusileidus laiptais dar tenka pasirūpinti durimis. Kartais jos tik praviros, kartais atvertos gerokai plačiau, nei reikėtų paprastam įėjimui ar išėjimui. Uždarydamas dar pagalvoju, kad galbūt kažkas netrukus sugrįš, todėl iš įpročio apsidairau. Vis dėlto dažniausiai nematyti nei nešamų daiktų, nei laukiančio žmogaus. Tada ir kyla tas pats klausimas: jeigu jau išvėdinta, kodėl niekas nebaigia to darbo? Atidaryti sugebame, o uždarymas kažkodėl tampa atsitiktinio praeivio atsakomybe.

Grįžtant situacija ne ką malonesnė. Būna, kad rankose pirkinių maišai, norisi greičiau pasiekti butą, o dar reikia sustoti ir pasukti atgal prie durų. Žinoma, pats veiksmas trunka neilgai. Dėl to ir lengva viską nurašyti: ko čia skųstis, juk uždarei ir baigta. Tačiau problema ta, kad niekas nesibaigia. Kitą kartą vėl randi atidaryta. Ir dar kitą. Ilgainiui erzina ne rankenos paspaudimas, o pasikartojantis jausmas, kad kažkas bendrą erdvę naudoja pagal savo įpročius, o pasekmes palieka sutvarkyti kitiems.

Norėčiau suprasti, ką taip atkakliai vėdiname

Jeigu laiptinėje būtų aiški priežastis vėdinti, man būtų daug lengviau suprasti tokį elgesį. Pavyzdžiui, kažkas tvarkosi, vyksta darbai, jaučiamas stiprus kvapas. Tada natūralu trumpam atverti duris ir pakeisti orą. Tačiau mūsų atveju dažnai nejaučiu nieko, dėl ko reikėtų laikyti jas atidarytas ilgą laiką. Vis dėlto suprantu, kad mano ir kito žmogaus pojūčiai gali skirtis. Gal kažkam atrodo tvanku, gal norisi daugiau gaivos. Apie tai galima pasikalbėti. Sunkiausia suprasti patį būdą: durys atidaromos, žmogus nueina, o kiek truks vėdinimas, lieka neaišku.

Man atrodo visiškai pagrįsta tikėtis, kad pradėjęs vėdinti žmogus po kurio laiko grįžtų ir duris uždarytų. Savo bute juk paprastai atsimename, kad atidarėme langą. Pastebime, kada jau pakanka, ir jį užveriame. Bendroje erdvėje kažkodėl atsiranda daugiau laisvės pamiršti. Galima nueiti namo, užsiimti savo reikalais ir nebegalvoti, kas vyksta apačioje. O man, einančiam pro šalį, tada tenka spręsti, ar jau uždaryti, ar dar palaukti, ar netrukdau kažkieno sumanymui. Paprastos lauko durys tampa mažu galvosūkiu, kurio visai nenorėjau įtraukti į savo dienotvarkę.

Atvėsusi laiptinė man tikrai nesuteikia daugiau jaukumo

Vėsesniu oru atviros durys ypač krinta į akis. Vos įėjęs pajuntu, kad iš lauko traukia oras, ir iš karto pasižiūriu, ar įėjimas vėl paliktas praviras. Nesiimu skaičiuoti, kiek dėl to pasikeičia pastato temperatūra ar kokios galėtų būti išlaidos. Man pakanka paprasto kasdienio pojūčio: norisi pareiti į tvarkingą, uždarą laiptinę, o tenka dar kartą rūpintis tuo pačiu. Nemalonu ir tada, kai durys paliktos atviros blogu oru. Juk niekas nuolat nestovi šalia ir nestebi, ar nepasikeitė vėjas, ar nepradėjo lyti, ar jau nereikėtų jų užverti.

Kartu pastebiu, kaip ši smulkmena pradeda keisti mano paties nuotaiką. Anksčiau per laiptinę tiesiog praeidavau. Dabar kartais dar nepasiekęs apačios jau galvoju, ar vėl rasiu atidaryta. Tai nėra malonus įprotis, ir pats nenoriu jo turėti. Nesinori grįžti namo iš anksto nusiteikus susierzinti. Tačiau sunku visiškai nekreipti dėmesio į dalyką, kuris kartojasi prieš akis ir kurį pats nuolat taisai. Galiu kartą numoti ranka, galiu uždaryti tylėdamas, bet kai tai tampa kasdienybės dalimi, ramus požiūris po truputį išsenka.

Nenoriu dėl durų susipykti su visu namu

Gyvenant daugiabutyje svarbu pasirinkti, dėl ko verta kalbėti, ir man šis klausimas jau atrodo vertas pokalbio. Vis dėlto nesinori pradėti nuo pykčio ar viešai ieškoti kaltų. Ne visada matau, kas duris atidarė, todėl būtų nesąžininga savo susierzinimą išlieti ant pirmo sutikto kaimyno. Taip pat nenoriu, kad kiekvienas susitikimas laiptinėje virstų aiškinimusi apie vėdinimą. Su tais pačiais žmonėmis dar ne kartą sveikinsimės, prasilenksime ir turėsime spręsti kitus bendrus reikalus. Norėtųsi šį klausimą aptarti taip, kad būtų išgirstas pats prašymas.

Labiausiai trukdo mintis, kad tokį prašymą gali būti lengva sumenkinti. Juk galima pasakyti: nepatinka – uždaryk. Būtent taip ir darau. Tik dėl to problema niekur nedingsta. Jei kiekvieną kartą uždarau aš arba kitas tuo nepatenkintas kaimynas, duris paliekantis žmogus gal net nepastebi, kad jo įprotis kažkam sukelia nepatogumų. Iš jo pusės viskas atrodo paprasta: atidarė, nuėjo, vėliau durys jau uždarytos. Tik tas savaiminis užsidarymas turi konkretų žmogų, kuris sustojo, grįžo ir tai padarė. Man norėtųsi, kad ši dalis būtų bent pastebėta.

Vieno žmogaus įprotis tampa kitų darbu

Bendrose erdvėse atsakomybė kartais labai lengvai išsisklaido. Jeigu daiktas nepriklauso vien tau, gali pasirodyti, kad jo priežiūra irgi nėra tavo reikalas. Tačiau laiptinės durys nuo to nenustoja būti mūsų visų kasdienybės dalimi. Vieni pro jas eina anksti ryte, kiti vėlai vakare, kažkas grįžta pavargęs, kažkas skuba. Nenorėčiau, kad kuriam nors kaimynui būtų nuolat palikta mano pradėto darbo pabaiga. Todėl ir pats tikiuosi panašaus dėmesio. Jeigu atidarau bendras duris konkrečiam tikslui, pasirūpinu, kad pasibaigus tam reikalui jos būtų uždarytos.

Nesu nusiteikęs kategoriškai uždrausti vėdinti. Man svarbu susitarti dėl paprastos tvarkos, kurioje būtų aiški pradžia ir pabaiga. Galbūt paaiškėtų, kad kažkas iš tiesų jaučia kvapą, kurio aš nepastebiu, ir tuomet būtų verta ieškoti jo priežasties. Gal tiesiog įprasta praverti duris ryte ir apie jas pamiršti. Bet kuriuo atveju geriau tai išsakyti, nei vienam nuolat atidarinėti, kitam uždarinėti ir abiem tyliai manyti, kad savaime viskas aišku. Šiuo metu jokio bendro susitarimo nejaučiu – matau tik atlapotas duris ir pasikartojantį poreikį jas užverti.

Noriu vieno paprasto dalyko: baigę vėdinti uždarykite

Galvoju, kad bendroje kaimynų grupėje pakaktų ramaus, konkretaus prašymo. Galima parašyti, kad atviros durys kelia nepatogumų, ir paprašyti vėdinimą pradėjusių žmonių patiems jį užbaigti. Be pavardžių, spėliojimų ir ilgų priekaištų. Man svarbus rezultatas: kad kitą kartą nereikėtų vėl grįžti prie tų pačių durų. Nenoriu įrodinėti, kuris kaimynas labiau teisus dėl oro gaivumo. Norėčiau, kad skirtingi poreikiai būtų aptarti ir neliktų tvarkos, pagal kurią vienas nusprendžia, o kiti nuolat prižiūri.

Kol kas duris vis dar uždarau. Darau tai todėl, kad nenoriu jų palikti atvirų vien iš principo ir laukti, ar pagaliau pasirūpins kas nors kitas. Tačiau jau atsibodo jaustis žmogumi, kuris kiekvieną kartą turi užbaigti svetimą vėdinimą. Namie norisi rūpintis savo gyvenimu, o pro laiptinę tiesiog ramiai praeiti. Todėl mano prašymas kaimynams būtų labai paprastas: jeigu manote, kad reikia išvėdinti, išvėdinkite. Tik prisiminkite sugrįžti ir uždaryti duris. Nenoriu to daryti už jus kiekvieną dieną.