Laminatas parduotuvėje atrodo kaip idealus sprendimas: nebrangus, gražus, lengvai klojamas ir tinkantis beveik bet kokiam interjerui. Aš irgi taip galvojau. Bet pagyvenus su tokiomis grindimis supratau vieną dalyką – tai danga, kuri gerai atrodo nuotraukoje, bet realiame gyvenime labai greitai pradeda rodyti savo silpnas vietas.
Pirmas nusivylimas – garsas po kojomis
Didžiausias dalykas, kurio neįvertinau rinkdamasis laminatą, buvo garsas. Iš pradžių atrodo, kad tai smulkmena, bet kasdienybėje ji erzina labiau nei spalva ar raštas.
Laminatas turi tą sausą, tuščiavidurį garsą. Vaikštai per kambarį ir girdi kiekvieną žingsnį. Jei nukrenta šaukštelis, žaislas ar telefonas, garsas nuaidi taip, lyg daiktas būtų nukritęs ne ant grindų, o ant scenos. Ypač nemalonu vakare, kai namuose norisi ramybės.
Net ir su paklotu pojūtis lieka kitoks nei vaikštant ant medinių grindų, vinilo ar plytelių. Laminatas tiesiog skamba pigiau, nei kartais atrodo.
Vanduo – didžiausias laminato priešas
Antra priežastis, dėl kurios daugiau jo nesirinkčiau, yra drėgmė. Teoriškai viskas atrodo paprasta: išpylei vandenį, greitai nuvalei ir viskas gerai. Bet gyvenime ne visada pastebi kiekvieną lašą.
Užtenka šlapios avalynės prie durų, šuns dubenėlio, pratekėjusio vazono, išsipylusios stiklinės ar per drėgnai išplautų grindų. Jei vanduo patenka į sujungimus, laminatas gali pradėti pūstis. Kraštai pakyla, siūlės išryškėja, o tada jau nebeišvalysi ir nebeišlyginsi.
Labiausiai erzina tai, kad pažeidimas dažnai atrodo mažas, bet matosi nuolat. Eini pro šalį ir kiekvieną kartą matai tą pačią pakilusią vietą.
Laminatas neatleidžia klaidų su vandeniu. O namuose, kuriuose gyvenama normaliai, vandens vis tiek atsiranda.
Gražus paviršius greitai tampa „gyvenimo žemėlapiu“
Kai laminatas naujas, jis tikrai gali atrodyti tvarkingai. Bet ilgainiui ant jo pradeda matytis viskas: smulkūs įbrėžimai, kėdžių žymės, gyvūnų nagai, nukritę daiktai, net dažnai vaikščiojamos vietos.
Taip, galima sakyti, kad reikia klijuoti padukus ant baldų, nevaikščioti su batais, saugoti nuo smėlio ir stumdomų kėdžių. Bet tada kyla klausimas – ar grindys skirtos gyvenimui, ar nuolatiniam saugojimui?
Ypač erzina pigesnis laminatas. Jo raštas gali atrodyti kaip medis, bet vos atsiranda pažeidimas, iliuzija baigiasi. Įbrėžtas paviršius neatrodo kaip natūraliai pasenęs medis. Jis atrodo kaip pažeista plokštė.
Remontas nėra toks paprastas, kaip žadama
Dar vienas mitas – kad laminatą lengva pakeisti. Teoriškai taip, vieną lentelę galima išimti. Praktiškai tai dažnai reiškia ardyti pusę kambario nuo sienos iki pažeistos vietos.
Jei laminatas pirktas seniau, tokio pat rašto gali nebebūti. Net jei randate panašų, atspalvis skiriasi. Nauja lentelė senų grindų viduryje atrodo kaip lopas.
Dėl to žmogus dažnai tiesiog susitaiko: pakilo kraštas, atsirado įbrėžimas, išsimušė kampas – gyveni toliau, bet grindys jau nebedžiugina.
Kur laminato tikrai nedėčiau
Po tokios patirties laminato nedėčiau prieškambaryje, virtuvėje, vonios kambaryje, vaikų zonoje ir ten, kur yra augintinių. Būtent ten grindys gauna daugiausia drėgmės, smėlio, smūgių ir kasdienio dėvėjimo.
Miegamajame ar retai naudojamame kambaryje laminatas dar gali būti kompromisas. Bet pagrindinėse namų zonose man jis per jautrus ir per greitai prarandantis gerą vaizdą.
Jei reikėtų rinktis iš naujo, geriau žiūrėčiau į kokybišką vinilinę dangą, parketlentes, plyteles ar kitą sprendimą, kuris labiau tinka realiam gyvenimui. Nes laminatas mane išmokė paprastos pamokos: grindys turi ne tik gražiai atrodyti pirmą dieną, bet ir nekelti pykčio po metų.
