Namui buvau numatęs 140 tūkst. eurų, o baigėme su 196 tūkst.: brangiausiai kainavo tai, ką pradžioje vadinau smulkmenomis

Pirmoje lentelėje buvo 140 000 eurų. Paskutinėje – 196 000. Sklypo į šias sumas neįskaičiavau, nes jį jau turėjome. Namas per statybas nepadidėjo, antro aukšto nepristatėme, baseino kieme neatsirado. Tačiau kažkur tarp pamatų ir pirmos vakarienės savo virtuvėje išleidome 56 tūkstančiais eurų daugiau, negu planavau.

Blogiausia, kad negalėjau parodyti į vieną sąskaitą ir pasakyti: štai čia viskas sugriuvo. Nebuvo vieno rangovo, kuris būtų staiga paprašęs papildomų penkiasdešimties tūkstančių.

Buvo du tūkstančiai čia, keturi ten, keli šimtai už atvežimą, dar papildomi darbai, kurių pirmame pasiūlyme nebuvo. Kiekvieną kartą galvojau, kad šitą dar ištempsime.

Kai pradėjome statyti, abu su žmona dirbome, turėjome santaupų ir buvome susitarę, kiek galime skolintis. Norėjome maždaug 120 kvadratinių metrų vieno aukšto namo. Be sudėtingos architektūros, be garažo, be didžiulių erdvių, kurias paskui reikėtų šildyti.

Man atrodė, kad pasirinkome gana taupiai.

Pirmą sąmatą sudėjau iš pasiūlymų, kurie reiškė skirtingus dalykus

Turėjau pažįstamo rekomenduotų meistrų, kelis raštiškus pasiūlymus ir daug pokalbių telefonu. Vienas pasakė, kiek maždaug kainuotų pamatai, kitas – mūras, trečias įvertino stogą.

Viską susirašiau. Lentelė atrodė rimtai: stulpeliai, sumos, net skirtingos spalvos. Tik vėliau supratau, kad vienas žmogus kalbėjo apie darbą su medžiagomis, kitas – tik apie darbą, o trečias kainą buvo pasakęs pagal namą, kurį matė nuotraukoje.

Kai kur sumos buvo tikslios. Kai kur – mano paties spėjimas, paremtas tuo, kiek už panašų darbą mokėjo pažįstamas.

Žmona kelis kartus klausė:

– O čia jau su viskuo?

Atsakydavau, kad taip, kiek dabar galima žinoti.

Tas „kiek dabar galima žinoti“ paskui mums kainavo labai daug.

Kai namas buvo baigtas, pradines ir galutines išlaidas sudėjau į vieną lentelę:

Galutinė suma buvo 40 procentų didesnė už planuotą. Kai pamačiau tą procentą, pasidarė nejauku. Visą laiką sakiau, kad biudžetas tik truputį išsiplėtė.

Pamatai pabrango dar tada, kai namo beveik nebuvo matyti

Pirmas rimtesnis nuokrypis atsirado su žemės darbais. Mano pradinis skaičius buvo pernelyg apytikris: dalį darbų ir grunto išvežimą buvau įsivaizdavęs paprasčiau, negu reikėjo pagal mūsų projektą ir sklypo sąlygas.

Kai turėjome tikslesnius sprendinius, reikėjo perskaičiuoti kiekius. Prisidėjo technikos darbo, medžiagų ir darbų, kuriuos pirmame pokalbyje buvau tiesiog praleidęs.

Pamatų eilutė išaugo nuo 18 iki 23 tūkstančių eurų.

Tuo metu papildomi penki tūkstančiai jau atrodė daug, bet sau sakiau, kad ant pamatų netaupysi. Ir tai buvo tiesa. Problema buvo ne pats būtinas darbas, o tai, kad jam neturėjau atskiro rezervo.

Nusprendžiau sutaupyti vėliau. Dar net nežinojau, kur, bet buvau įsitikinęs, kad vidaus įrengime tikrai rasime pigesnių variantų.

Taip pradėjau skolintis pinigus iš būsimų sąmatos eilučių dar jų nepasiekęs.

Inžinerinių sistemų pasiūlymuose vis trūkdavo paskutinės dalies

Šildymui, vandentiekiui, nuotekoms, elektrai ir vėdinimui buvau numatęs 25 tūkstančius eurų. Išleidome 34 tūkstančius.

Dalį skirtumo sukūrė mūsų pasirinkimai. Norėjome daugiau rozečių, keliose vietose pakeitėme apšvietimo sprendinius, tikslinome vonios išdėstymą. Kiti papildymai atsirado todėl, kad pernelyg paviršutiniškai perskaičiau pasiūlymus.

Įrenginio kaina dar nebuvo visa veikiančios sistemos kaina. Reikėjo žiūrėti, kas įskaičiuota į montavimą, kokie priedai numatyti, kas atliks paleidimą ir kas mokės už papildomus darbus.

Prisimenu vieną vakarą, kai telefonu bandžiau suprasti, kodėl reikia dar vieno mokėjimo. Sakiau, kad juk jau buvome susitarę dėl sumos.

Meistras atsiuntė ankstesnį pasiūlymą. Apačioje buvo išvardyta, kas neįtraukta.

Tai nebuvo mažomis raidėmis paslėpta sąlyga. Aš tiesiog buvau pasižiūrėjęs į galutinį skaičių ir nusprendęs, kad tiek užteks.

Vidaus apdailoje brangino ir mūsų pačių „nedidelis skirtumas“

Dėl papildomų 12 tūkstančių vidaus įrengimui negaliu kaltinti vien rangovų. Dalis jų atsirado parduotuvėse, kai pradėjome rinktis tikrus daiktus, o ne skaičius lentelėje.

Grindys, kurios patiko, kainavo šiek tiek daugiau. Durys – irgi. Vonios spintelė, kuri tiko pagal matmenis, nebuvo ta pati, pagal kurią buvau numatęs biudžetą.

Virtuvę iš pradžių vertinau kaip spinteles su stalviršiu. Vėliau paaiškėjo, kiek joje atskirų pasirinkimų: stalčiai, furnitūra, plautuvė, montavimas, apšvietimas. Kiekvienas papildymas turėjo savo paaiškinimą.

Žmonai sakydavau, kad norisi padaryti vieną kartą ir normaliai. Ji tą patį sakydavo man.

Per vieną tokį pokalbį ji paklausė:

– O mes turime bent vieną vietą, kur pasirinkome pigesnį variantą ir prie jo likome?

Pradėjau vardyti. Paskui sustojau, nes keli mano pavyzdžiai irgi jau buvo pasikeitę.

Nebuvo taip, kad pirkome vien prabangius daiktus. Tačiau daug kartų priėmėme šiek tiek brangesnį sprendimą, o bendrą jų sumą pamatėme gerokai vėliau.

Brangiausiai nustebino tai, kas buvo už namo durų

Lauko tinklams ir būtinam kiemo sutvarkymui buvau palikęs dešimt tūkstančių eurų. Dabar net sunku paaiškinti, kodėl nusprendžiau, kad pakaks.

Reikėjo įvadų, tranšėjų, grunto išlyginimo, privažiavimo, vandens nuvedimo sprendinių. Dar įėjimo, kad nereikėtų kiekvieną kartą bristi per purvą. Kiemo neplanavome kaip žurnale, tačiau vien dėl to jis netapo nemokamas.

Ši eilutė išaugo iki 25 tūkstančių eurų – 15 tūkstančių daugiau, negu buvau įrašęs pradžioje. Tai buvo didžiausias skirtumas visoje mūsų sąmatoje.

Dar atskirai kaupėsi pristatymai, atliekų išvežimas, įrankių ir technikos nuoma, papildomos medžiagos. Viena tokia sąskaita nesugriaudavo biudžeto. Visos kartu sudarė dešimt tūkstančių eurų.

Kai kuriuos pirkinius turėjau susirašęs telefone, kitus – elektroniniame pašte. Žmona dalį apmokėdavo iš savo sąskaitos. Kol nesudėjome visko į vieną vietą, abu manėme, kad kitas žino bendrą sumą.

Papildomų 56 tūkstančių iš oro neatsirado

Statybos užtruko ilgiau, negu planavome. Per tą laiką iš savo pajamų papildomai sukaupėme ir į namą įdėjome 24 tūkstančius eurų. Dar 32 tūkstančiams teko tartis dėl papildomo finansavimo.

Tai jau buvo labai konkretus pokalbis. Ne apie tai, ar gražesnėmis plytelėmis džiaugsimės ilgiau, o apie sumą, kurią turėsime grąžinti.

Kurį laiką vienas kitam priekaištavome. Aš prisimindavau jos pasirinktą virtuvę, ji – mano langus ir šildymo sprendimus. Tačiau atsivertus sąmatą matėsi, kad dalį papildomų išlaidų sukūrė pasirinkimai, dalį – būtini darbai, o nemažą dalį tiesiog buvome netiksliai įvertinę.

Vieno kalto žmogaus ten nebuvo. Buvo per daug eilučių, prie kurių abu buvome palikę „maždaug“.

Kitą kartą pirmiausia tikslinčiau, kur baigiasi pasiūlymo kaina

Jeigu šiandien pradėčiau iš naujo, prieš sumokėdamas avansą norėčiau viename pasiūlyme matyti aiškias darbų ribas. Kas įskaičiuota, kas ne, kokiais kiekiais remtasi ir už ką gali atsirasti papildomas mokėjimas.

Atskirai susirašyčiau lauko darbus ir pasiruošimą įsikelti. Nevadinčiau jų tiesiog „aplinka“, nes po tuo žodžiu pasislėpė daug skirtingų išlaidų.

Taip pat kiekvieną mūsų norimą pakeitimą iš karto įtraukčiau į bendrą sumą. Jei pasirinkimas padidina sąmatą 600 eurų, noriu matyti naują bendrą biudžetą, o ne pasakyti, kad statybų mastu čia nedaug.

Namu dabar džiaugiamės. Ryte į virtuvę krinta šviesa, vaikai turi savo kambarius, o grįžęs iš darbo tikrai jaučiu, kad norėjau būtent čia gyventi.

Tik apie kainą pažįstamiems jau sakau visus skaičius. Ne tą gražų pirmąjį, kurį pats ilgai kartojau.

Kai draugas paklausė, ar įmanoma panašų namą pasistatyti už 140 tūkstančių, atsakiau, kad mano lentelėje buvo įmanoma. Paskui nusiunčiau jam ir antrą stulpelį.