Virtuviniai rankšluosčiai namuose kažkaip sensta greičiau nei visi kiti daiktai. Dar vakar jie buvo švarūs, tvarkingi, malonūs paimti į rankas, o šiandien jau kabo prie orkaitės su gelsvomis dėmėmis, pilkšvu atspalviu ir tuo keistu kvapu, kuris neišnyksta net po skalbimo.
Aš ilgai apsimesdavau, kad nematau.
Vieną rankšluostį naudodavau rankoms, kitą — indams, trečią — „tik trumpam“ padėti karštai keptuvei. Po savaitės jie visi atrodydavo vienodai pavargę. Ant vieno — aliejaus dėmė nuo keptų bulvių, ant kito — pomidorų padažo pėdsakas, trečias tiesiog pilkas, nors kadaise buvo baltas.
Skalbimo mašina padėdavo tik iš dalies. Ištrauki rankšluosčius, jie lyg ir išskalbti, bet kvapas lieka. Dėmės taip pat. Toks jausmas, kad audinys tiesiog prisigeria virtuvės gyvenimo ir nebenori jo paleisti.
Vieną šeštadienį, kai tvarkiau stalčių su virtuviniais rankšluosčiais, supratau, kad pusę jų jau gėda kabinti matomoje vietoje. Norėjau tiesiog išmesti. Bet tada pagalvojau: jeigu jau vis tiek keliaus į šiukšliadėžę, galima bent pabandyti juos išgelbėti.
Tirpalas, kuriam nereikia nei virinimo, nei chloro
Man labiausiai nepatiko senas būdas virinti rankšluosčius. Puodas, garai, specifinis kvapas ir jausmas, kad virtuvėje vyksta ne skalbimas, o kažkoks buities išbandymas. Chloro baliklio taip pat nenorėjau — jis graužia kvapą, rankas ir, jei persistengi, patį audinį.
Todėl pasirinkau paprastesnį variantą: karštą vandenį, sodą ir vandenilio peroksidą.
Į dubenį įpyliau karšto vandens. Ne verdančio, bet tikrai karšto — maždaug tokio, kad dar galima atsargiai liesti, bet jau nebesinori laikyti rankos ilgai. Įbėriau tris šaukštus kepimo sodos ir įpyliau du šaukštus 3 proc. vandenilio peroksido. Viską gerai išmaišiau, kol soda ištirpo.
Tada įmerkiau rankšluosčius.
Svarbu, kad jie būtų visiškai apsemti. Jeigu audinys išlenda virš vandens, ta dalis paprasčiausiai nedirbs kartu su tirpalu. Aš juos dar prispaudžiau šaukštu ir palikau.
Po keliolikos minučių vanduo pradėjo keistis. Iš pradžių buvo beveik skaidrus, paskui darėsi drumstas, pilkšvas. Ir, kad ir kaip nemaloniai tai skambėtų, man net pasidarė smalsu: vadinasi, kažkas iš audinio tikrai išeina.
Kas 10–15 minučių rankšluosčius pamaišiau. Vieną apverčiau, kitą šiek tiek paminkiau vandenyje. Nieko sudėtingo. Jokio šveitimo iki skaudančių pirštų.
Kodėl soda ir peroksidas taip gerai veikia riebaluotus audinius
Kepimo soda virtuvėje dažnai gelbsti ne tik kepiniuose. Ji padeda minkštinti vandenį, mažina kvapus ir sustiprina valymo poveikį. Vandenilio peroksidas veikia kaip švelnus oksidatorius — jis padeda skaidyti organines dėmes, tokias kaip maisto likučiai, riebalai ar įsigėręs kvapas.
Kartu šie du paprasti produktai daro tai, ko įprastas skalbiklis kartais nebepajėgia: ištraukia iš audinio ne tik matomą purvą, bet ir užsilikusius riebalų bei ploviklių likučius.
Man labiausiai patiko tai, kad nereikėjo stiprios chemijos. Nebuvo aštraus baliklio kvapo, nereikėjo saugoti rankšluosčių nuo „sudeginimo“, nereikėjo bijoti, kad po kelių tokių valymų audinys taps plonas kaip popierius.
Žinoma, tai nereiškia, kad tirpalas padarys stebuklą su bet kokia dėme. Jei rankšluostis metų metus buvo naudojamas kaip skudurėlis prie viryklės, vieno mirkymo gali neužtekti. Bet vidutiniškai riebaluotiems, pageltusiems ar nemalonų kvapą sugėrusiems virtuviniams rankšluosčiams šis būdas tikrai gali grąžinti padorią išvaizdą.
Po 40 minučių ištraukiau pirmą rankšluostį ir jau tada supratau, kad skirtumas bus matomas. Dėmės buvo pašviesėjusios, audinys atrodė gaivesnis, o nemalonus riebalų kvapas beveik dingo.
Po mirkymo svarbiausia gerai išskalauti
Po 40–50 minučių rankšluosčius išėmiau iš tirpalo ir lengvai nuspaudžiau. Vanduo dubenyje atrodė taip, kad visos abejonės dingo — geriau jau tas pilkšvas skystis dubenyje nei mano rankšluosčiuose.
Tada kiekvieną rankšluostį gerai išskalavau šiltu tekančiu vandeniu. Skalauti reikia tol, kol vanduo tampa skaidrus ir nebelieka sodos pojūčio audinyje.
Jeigu rankšluosčiai buvo labai nešvarūs, po mirkymo juos galima dar įdėti į skalbimo mašiną trumpam ciklui. Skalbiklio reikia visai nedaug — kartais užtenka vos šaukštelio arba galima skalbti tik praskalavimo režimu, jei audinys jau pakankamai švarus.
Mano atveju dalį rankšluosčių dar perskalbiau mašina, nes norėjau visiško gaivumo. Išdžiūvę jie atrodė daug geriau. Ne kaip nauji iš parduotuvės, bet tikrai švarūs, be to seno virtuvinio kvapo, kuris anksčiau taip erzino.
Ir tada atėjo ta juokinga buitinė akimirka, kai žmogus stovi su rankšluosčiu rankoje ir didžiuojasi taip, lyg būtų sutvarkęs pusę gyvenimo.
Kokiems rankšluosčiams šis būdas tinka
Šis metodas geriausiai tinka virtuviniams rankšluosčiams, vafliniams rankšluosčiams, medvilniniams audiniams, kilpiniams rankšluosčiams ir mikropluoštui.
Jį galima naudoti tiek baltiems, tiek spalvotiems rankšluosčiams, tačiau su ryškiais ar neaiškiai dažytais audiniais geriau būti atsargiems. Pirmiausia verta išbandyti mažą kampelį ir pažiūrėti, ar spalva neblunka.
Šio tirpalo nereikėtų naudoti šilkui, vilnai, audiniams su metalizuotais siūlais ar labai jautrioms medžiagoms. Taip pat nereikia tikėtis, kad jis pašalins mašininę alyvą, dažus ar kitas sunkias technines dėmes — tokiems nešvarumams reikia kitokių priemonių.
Virtuvėje šį būdą galima taikyti pagal poreikį. Jei daug gaminate ir rankšluosčiai greitai prisigeria riebalų, pakanka tokį mirkymą padaryti kartą per savaitę. Jei nešvarumų mažiau, užtenka karto per kelias savaites.
Svarbiausia nelaukti, kol rankšluosčiai taps beviltiški. Kuo anksčiau juos atgaivinsite, tuo lengviau bus išsaugoti audinį.
Dabar mano virtuvėje vis dar būna dėmių. Būtų keista, jei nebūtų — čia verdama sriuba, kepami blynai, taškosi padažai, skubant nušluostomos rankos. Bet dabar žinau, kad riebaluotas rankšluostis dar nėra pasmerktas.
Kartais jam tereikia ne chloro, ne virinimo ir ne šiukšliadėžės.
Tik dubens karšto vandens, kelių šaukštų sodos, trupučio peroksido ir 40 minučių kantrybės.