Rugsėjo obuolius laikyti rūsyje ar spausti sultis: kas mažiau vargina per žiemą?
Rugsėjį obuoliai pirmiausia užpildo dėžes, palanges ir automobilio bagažinę, o po kelių dienų kyla kitas klausimas: kur visa tai dėti. Vieni neša derlių į rūsį, sluoksniuoja į dėžes ir tikisi iki pavasario turėti savų vaisių. Kiti veža spausti sultis, nes jau yra patyrę, kaip sausį vienas supuvęs obuolys gali sugadinti pusę dėžės. Ginčas ne vien apie skonį – jis apie laiką, vietą ir tai, kiek priežiūros norisi per žiemą.
Rūsyje laikomi obuoliai duoda daugiau pasirinkimo
Šviežias obuolys žiemą turi pranašumą, kurio sultys neatstoja. Jį galima įsidėti į darbą, supjaustyti vaikams, kepti pyragą, troškinti prie mėsos ar tiesiog suvalgyti vakare. Kai derlius laikomas, nereikia iš karto nuspręsti, kiek norėsis sulčių, kiek obuolienės, o kiek desertų. Atsargas galima naudoti palaipsniui ir pagal būklę: pirmiausia suvalgomi įmušti, smulkesni ar greičiau minkštėjantys vaisiai, o tvirčiausi paliekami vėlesniam laikui.
Šio būdo šalininkai dažnai sako, kad daugiausia darbo būna ne žiemą, o derliaus dieną. Obuolius reikia surinkti nesutrenktus, atrinkti pažeistus, sudėti į negilias dėžes ar perforuotas lentynas. Tada belieka kartkartėmis peržiūrėti. Jei rūsys vėsus, bet nešąla, tamsus ir turi pakankamai drėgmės, tinkamesnių veislių obuoliai gali išsilaikyti ilgai. Tai leidžia neskubėti pirkti parduotuvinių vaisių, sulčių ar saldžių užkandžių, kai namuose dar yra savų.
Tačiau „sudėti ir pamiršti“ čia paprastai nepavyksta. Obuoliams netinka šiltas katilinės kampas, sausa sandėliuko lentyna ar rūsys, kuriame temperatūra svyruoja nuo vėsaus iki beveik kambario šilumos. Jie raukšlėjasi, minkštėja, gali įgauti pelėsio kvapą. Dėžę reikia apžiūrėti bent kas kelias savaites, nes pažeistas vaisius greitai paveikia kaimynus. Žiemą tai tampa mažu, bet pasikartojančiu darbu.
Sultys sutvarko gausų derlių vienu kartu
Spaudimas patrauklus tuo, kad iš karto sumažina dėžių kalną. Į sultis gali keliauti ne tokie dailūs obuoliai: nevienodo dydžio, su paviršiniais randeliais, kiek parudę nuo kritimo. Žinoma, supuvę ar supeliję vaisiai netinka ir spaudimui – juos būtina išrūšiuoti. Tačiau vaisiui nebūtina atrodyti taip, lyg jis būtų skirtas parduotuvės lentynai. Tai ypač patogu sode, kuriame vienu metu sunoksta daug obuolių ir nėra vilties visus greitai suvalgyti.
Pasterizuotos sultys, supilstytos į sandarius maišelius ar butelius, nereikalauja rūsio mikroklimato. Jas galima laikyti vėsesnėje spintelėje, sandėliuke ar kitame nuo šalčio apsaugotame kampe. Per žiemą nereikia tikrinti kiekvieno vaisiaus. Atidarius pakuotę, sultis jau tenka suvartoti greičiau ir laikyti šaldytuve, bet uždarytos atsargos paprastai kelia mažiau rūpesčių negu kelios dėžės obuolių.
Kita pusė – spaudimas nėra vienas paprastas nuvežimas. Reikia surinkti pakankamą kiekį vaisių, susitarti dėl laiko, turėti švarias talpas arba pirkti pakuotes. Vienai maždaug 20–30 litrų sulčių partijai prireikia nemažai obuolių, o tikslus kiekis priklauso nuo veislės, prinokimo ir sulčių spaudyklos įrangos. Paskui namuose atsiranda kita atsarga: dėžė maišelių ar butelių, kuriems taip pat reikia vietos. Šeimai, kuri sulčių geria retai, toks kiekis gali stovėti iki kito derliaus.
Mažiau vargina ne tas pats kiekviename rūsyje
Praktika rodo, kad laikymą dažniausiai apsunkina ne pats obuolių kiekis, o netinkamos sąlygos ir maišomos veislės. Ankstyvi, vasariniai obuoliai skirti greitam valgymui, todėl jų dėti „iki pavasario“ neverta. Vėlyvesni, kietesni vaisiai paprastai turi daugiau šansų išbūti ilgiau, jei buvo nuskinti atsargiai, nepernokę ir laikomi atskirai nuo stiprų kvapą skleidžiančių daržovių. Bulvės, svogūnai, drėgmė ant sienų ir uždaras oras nėra gera kaimynystė obuolių dėžėms.
Spaudžiant sultis svarbiausia nepalikti darbo paskutinei minutei. Per ilgai krūvoje laikyti krituoliai pradeda gesti, o tada nei šviežiam vartojimui, nei sultims jų nebeišeina panaudoti be nuostolių. Patogu derlių skirstyti iš karto: gražiausius ir tvirčiausius vaisius laikymui, minkštesnius bei neprekinės išvaizdos – greitam kepimui ar spaudimui. Toks sprendimas mažina ir žiemos tikrinimo rutiną, ir riziką, kad dalis derliaus bus pamiršta.
Dažniausiai laimi ne vienas būdas, o padalytas derlius
Laikyti rūsyje mažiau vargina tada, kai obuolių nėra pernelyg daug, namuose yra tikrai vėsi vieta, o šeima juos noriai valgo šviežius. Spausti sultis ramiau, kai rūsys šiltas ar sausas, derlius gausus, o važiuoti į spaudyklą paprasčiau negu visą žiemą rūšiuoti dėžes. Jei sode auga kelių rūšių obuoliai, praktiškiausia gali būti nepasirinkti vienos stovyklos: ilgesniam laikymui palikti tik geriausius vėlyvesnius vaisius, o likusius perdirbti. Tada nei rūsys tampa sandėliu iki lubų, nei sultys užima visą spintelę.
Kurį variantą renkatės jūs, kai rugsėjo obuolių tiek daug, kad vien suvalgyti jų nebeužtenka?
Įvertinkite šį straipsnį:
Kraunami duomenys...
Daugiau šia tema
Visos temos naujienos
Ieškote daugiau?
Komentarai