Sovietinės „sekcijos“ grįžta į namus: tik dabar jų beveik neįmanoma atpažinti
Kadaise beveik kiekvienoje svetainėje stovėjusi masyvi sekcija ilgus metus buvo laikoma atgyvena. Žmonės atsikratė tamsių poliruotų spintelių, stiklinių vitrinų ir lentynų su krištolu, tačiau pati idėja niekur nedingo. Dabar į madą grįžta visą sieną užimančios daiktų laikymo sistemos – tik jos tapo šviesesnės, paprastesnės ir beveik susilieja su kambario sienomis.
Vyresniuose butuose sekcija dažnai buvo pagrindinis svetainės baldas. Vienoje konstrukcijoje tilpdavo drabužiai, knygos, dokumentai, indai, televizorius ir šeimos nuotraukos. Net nedideliame kambaryje toks baldas padėdavo sutalpinti didelę dalį namuose laikomų daiktų. Vėliau įsigalėjus minimalizmui, sekcijos pradėtos masiškai išvežti, o jų vietoje atsirado žemos televizoriaus spintelės, kelios atviros lentynos ir pavienės komodos.
Po keliolikos metų paaiškėjo, kad vizualiai lengvi baldai turi trūkumą – juose beveik nėra vietos daiktams. Knygos, žaislai, dokumentai, laidai, buitinė technika ir sezoniniai daiktai liko matomi arba buvo išskirstyti po daugybę mažų spintelių. Todėl interjero projektuotojai vėl grįžta prie seniai išbandyto principo: vieną kambario sieną nuo grindų iki lubų paversti vientisa daiktų laikymo sistema.
Senoji sekcija sprendė labai šiuolaikišką problemą
Sovietmečio butai dažniausiai buvo nedideli, o atskiras kambarys turėjo atlikti kelias funkcijas. Svetainėje buvo priimami svečiai, žiūrimas televizorius, laikomi drabužiai ir neretai miegama. Kadangi daug atskirų baldų būtų užėmę pernelyg daug vietos, atsirado vadinamosios sekcijos – iš kelių tarpusavyje derančių spintų, lentynų ir vitrinų sudarytos baldų sienos.
Jų išvaizda šiandien gali atrodyti sunki, tačiau funkcinė logika buvo pagrįsta. Spintelės driekėsi į viršų, todėl buvo išnaudojamas kambario aukštis. Uždaros durys slėpė kasdienius daiktus, o vienoje vietoje sutelkta saugykla leido likusią kambario dalį palikti laisvesnę. Tai ypač svarbu mažuose butuose, kuriuose kiekvienas kvadratinis metras turi atlikti kelias funkcijas.
Problema buvo ne pati daiktų laikymo idėja, o jos išpildymas. Tamsus poliruotas paviršius, stambios rankenos, dekoratyviniai karnizai, stiklinės vitrinos ir daug atvirų nišų vizualiai apsunkindavo kambarį. Sekcija ne susiliedavo su interjeru, o tapdavo ryškiausiu ir masyviausiu jo elementu.
Šiuolaikinė sekcija apsimeta siena
Naujosios daiktų laikymo sistemos dažniausiai projektuojamos taip, kad jų beveik nesimatytų. Fasadai derinami prie sienų spalvos, naudojamos lygios matinės plokštės, o rankenėlės pakeičiamos paspaudimu atidaromais mechanizmais arba paslėptais profiliais. Visa konstrukcija atrodo ne kaip didelė spinta, o kaip kambario architektūros dalis.
Dažniausiai uždengiama visa siena – nuo vieno kampo iki kito ir nuo grindų iki lubų. Taip išvengiama tarpų virš spintų, kuriuose įprastai kaupiasi dulkės ir atsitiktiniai daiktai. Viršutinėse lentynose laikomi lagaminai, kalėdinės dekoracijos, sezoninė patalynė ir retai naudojami daiktai, o kasdieniai paliekami lengvai pasiekiamame aukštyje.
Šiuolaikinėje sistemoje galima numatyti vietą televizoriui, darbo stalui, knygoms, garso aparatūrai ar net sulankstomai lovai. Tačiau, priešingai nei senosiose sekcijose, atvirų lentynų paliekama nedaug. Jose eksponuojami tik keli sąmoningai pasirinkti daiktai – knygos, augalas, keramika ar šeimos nuotrauka. Visa kita paslepiama už vienodų fasadų.
Kodėl atviros lentynos pradėjo varginti
Atvirų lentynų populiarumas išaugo kartu su minimalistiniais interjerais. Nuotraukose jos atrodo lengvos ir dekoratyvios, tačiau kasdienybėje reikalauja nuolatinės priežiūros. Ant kiekvieno daikto kaupiasi dulkės, o lentynose sustatyti skirtingų spalvų ir dydžių daiktai kuria vizualinį triukšmą. Net tvarkingai sudėtos knygos, dėžutės, laidai ir smulki technika gali priversti kambarį atrodyti perkrautą.
Uždari fasadai šią problemą išsprendžia paprastai – užvėrus dureles kambarys akimirksniu atrodo tvarkingesnis. Tai nereiškia, kad spintos viduje galima viską suversti bet kaip, tačiau kasdien nebereikia rūpintis, ar kiekvienas daiktas dera prie interjero. Ypač tai aktualu šeimoms su vaikais, nes žaislus, stalo žaidimus, mokyklinius reikmenis ir sporto inventorių galima greitai paslėpti vienoje vietoje.
Kuo mažesnis būstas, tuo daugiau naudos duoda vientisa saugojimo siena. Keliolika atskirų komodų, lentynų ir spintelių užima ne tik grindų plotą – tarp jų lieka sunkiai išnaudojami tarpai. Pagal konkrečią sieną pagaminta sistema leidžia panaudoti kampus, nišas ir visą patalpos aukštį.

Nuo sovietinės sekcijos ją skiria medžiagos ir proporcijos
Senosios sekcijos dažniausiai buvo gaminamos kaip standartiniai baldų komplektai, todėl retai tiksliai atitikdavo kambario matmenis. Virš jų likdavo tuščias tarpas, o šonuose – keliolika nenaudingų centimetrų. Šiuolaikinės sistemos dažniau gaminamos individualiai, todėl pritaikomos prie sienų, lubų, grindjuosčių, elektros lizdų ir kitų patalpos ypatybių.
Fasadams dažniausiai naudojamos laminuotos medžio drožlių plokštės arba dažytas MDF. Matiniai, neutralūs paviršiai atrodo lengviau nei blizgus tamsus medis. Baltos, smėlio, pilkšvos arba sienos spalvą atkartojančios durys vizualiai pasitraukia į antrą planą. Jei norima jaukumo, dalis nišų apdailinama medžio rašto plokšte, tačiau jos naudojama saikingai.
Keičiasi ir proporcijos. Vietoj daugybės mažų durelių pasirenkami didesni, vienodo pločio fasadai, kurie sukuria ramesnį vaizdą. Televizoriaus niša nebeapsupama gausybe dekoratyvinių lentynėlių, o laidai, maršrutizatorius ir priedėliai paslepiami ventiliuojamose spintelėse.
Ne visada įmontuojama sistema kainuoja gerokai brangiau
Pagal individualius matmenis gaminami baldai paprastai atrodo brangesni už standartinę spintą, tačiau palyginimas ne visada teisingas. Norint pasiekti panašią talpą, gali prireikti kelių atskirų spintų, komodos, televizoriaus spintelės ir lentynų. Pridėjus visų šių baldų kainą, pristatymą bei surinkimą, skirtumas gali gerokai sumažėti.
Galutinę kainą labiausiai lemia ne pati konstrukcija, o fasadų medžiaga, furnitūra ir vidaus įrengimas. Paprastos lentynos ir atveriamos durys kainuos mažiau nei stumdomi mechanizmai, stalčiai, ištraukiamos kabyklos, integruotas apšvietimas ir dažyto MDF fasadai. Brangiausia klaida – pradėti projektą neturint aiškaus plano, o vėliau papildomai užsakinėti trūkstamas lentynas, elektros instaliaciją ar kitus elementus.
Prieš kreipiantis į baldininką verta susirašyti, kas konkrečiai bus laikoma kiekvienoje dalyje. Drabužiams reikės vienokio gylio ir išplanavimo, knygoms – kitokio, o dulkių siurbliui, lyginimo lentai ar lagaminams būtinos aukštesnės nišos. Jei sistema projektuojama vien pagal gražų fasadą, viduje gali atsirasti daug sunkiai panaudojamos erdvės.
Neįprasta dviejų sluoksnių spinta
Vienas įdomesnių sprendimų – itin gili spinta, padalyta į du sluoksnius. Tokioje konstrukcijoje pirmiausia atidaromos arba nustumiamos išorinės durys ir pasiekiama priekinė saugojimo dalis, o už jos įrengiama antra lentynų bei kabyklų eilė. Priekyje galima laikyti kasdienius daiktus, o gale – sezoninius drabužius, lagaminus, kalėdines dekoracijas ir retai naudojamą buitinę įrangą.
Tokios spintos privalumas – milžiniška talpa, tačiau ji tinka ne kiekvienam kambariui. Maždaug 120 centimetrų gylio konstrukcija atima nemažą grindų plotą ir gali būti nepatogi, jeigu iki galinės dalies sunku prieiti. Be kruopščiai suplanuoto apšvietimo, lentynų ir stumdomų elementų galinėje dalyje laikomi daiktai gali būti tiesiog pamiršti.
Dviejų sluoksnių sprendimas labiau tinka ilgam kambariui, erdviai lodžijai, prieškambariui ar patalpai su neįprastai gilia niša. Įprastame mažame miegamajame dažniausiai praktiškesnė standartinio gylio spinta iki lubų, kurios vidus suskirstytas pagal naudojimo dažnumą.
Baldais galima paslėpti ne tik daiktus
Visą sieną užimanti sistema gali paslėpti elektros skydelį, maršrutizatorių, televizoriaus laidus, sulankstomą darbo vietą ar net duris į kitą patalpą. Tačiau tokius sprendimus reikia projektuoti atsakingai. Prie skydelio, vamzdžių, ventiliacijos angų ir kitų inžinerinių elementų privalo likti patogi prieiga, o elektronikai būtina oro cirkuliacija.
Jeigu spintoje numatoma vieta televizoriui, reikia iš anksto suplanuoti elektros lizdus, interneto laidą ir kanalus kitiems kabeliams. Palikus laidus spręsti po baldų sumontavimo, gražų fasadą gali sugadinti ilginamieji ir išgręžtos angos. Taip pat verta numatyti, kaip bus pakeistas televizorius, jeigu po kelerių metų bus perkamas didesnis modelis.
Prie grindų galima palikti įgilintą nišą robotui dulkių siurbliui ir jo įkrovimo stotelei. Aukštesnėje spintoje pravartu iš anksto numatyti vietą sulankstomoms kopėtėlėms, nes viršutinės lentynos bus naudingos tik tada, jei jas bus galima saugiai pasiekti.
Yra ir trūkumų, kurių nuotraukose nesimato
Įmontuojama sistema pritaikoma konkrečiai patalpai, todėl persikraustant jos dažniausiai nepavyks pasiimti. Net jei baldus galima išardyti, naujoje vietoje sienų aukštis, plotis ar kampai bus kitokie. Tai nėra didelė problema žmonėms, planuojantiems būste gyventi ilgai, tačiau nuomojamame bute toks sprendimas retai apsimoka.
Kitas trūkumas – klaidas sunku ištaisyti. Per seklus drabužių skyrius, nepatogus lentynų aukštis ar užmirštas elektros lizdas erzins kasdien. Prieš gamybą reikia tiksliai įvertinti sienų ir lubų nelygumus, grindjuostes, durų atsidarymo kryptį bei šalia stovinčių baldų vietą.
Visą sieną uždengus tamsiais fasadais, mažas kambarys gali atrodyti dar ankštesnis. Dėl to kompaktiškose patalpose dažniausiai pasirenkamos šviesios, matinės ir prie sienų derančios spalvos. Jei norisi tamsaus medžio, juo geriau akcentuoti tik vieną nišą arba dalį fasadų.
Problemų gali sukelti ir pernelyg gilios lentynos. Daiktai sustumiami į dvi ar tris eiles, todėl norint pasiekti tai, kas yra gale, tenka išimti viską, kas sudėta priekyje. Knygoms bei dokumentams dažnai visiškai pakanka seklesnių lentynų, o didesnis gylis reikalingas tik drabužiams ir stambesniems daiktams.
Ar verta išsaugoti seną sovietinę sekciją?
Ne kiekvieną seną sekciją būtina iš karto išmesti. Kokybiškai pagamintas medžio masyvo ar faneruotas baldas gali būti atnaujintas, tačiau dalis masinės gamybos sekcijų yra labai sunkios, nepatogaus gylio ir prastos būklės. Prieš atnaujinant verta patikrinti, ar korpusas nesideformavęs, vyriai tvirti, o plokštės nepažeistos drėgmės.
Kartais pakanka nuimti dekoratyvinius karnizus, pakeisti rankenėles, dalį stiklinių durelių pakeisti lygiomis ir perdažyti fasadus. Tačiau ne kiekviena laminuota plokštė lengvai perdažoma – paviršių reikia tinkamai nuvalyti, pašiaušti, nugruntuoti ir tik tada dažyti. Prastai paruoštas dažų sluoksnis nuo slidaus laminato greitai pradės luptis.
Seno baldo atnaujinimas turi prasmę, jei patinka jo proporcijos ir konstrukcija. Jei sekcija vis tiek neatitinka kambario matmenų, joje trūksta vietos arba norint ją pertvarkyti reikėtų pakeisti beveik viską, nauja individuali sistema gali būti racionalesnis pasirinkimas.
Grįžo ne baldas, o sena gera idėja
Šiuolaikinės įmontuojamos saugojimo sistemos nėra tiesiog perdažytos sovietinės sekcijos. Jos atrodo kitaip, gaminamos iš kitų medžiagų ir projektuojamos pagal konkretaus būsto poreikius. Vis dėlto pagrindinis principas liko toks pats: vienoje sienoje sutalpinti kuo daugiau daiktų ir likusią kambario dalį palikti laisvą.
Po daugelio metų atvirų lentynų ir žemų spintelių žmonės vėl įvertino uždarų baldų privalumus. Už lygių fasadų galima paslėpti ne tik netvarką, bet ir viską, kas namuose reikalinga, tačiau neturi tapti interjero puošmena. Tinkamai suprojektuota sistema sumažina vizualinį triukšmą, palengvina valymą ir leidžia išnaudoti erdvę iki pat lubų.
Taigi į namus grįžta ne tamsios poliruotos sekcijos su krištolu už stiklo. Grįžta jų praktiškumas – tik dabar jis paslėptas už šviesių matinių durų, be rankenėlių ir nereikalingų dekoracijų.
Komentarai
Būkite pirmas, kuris pakomentuos
Daugiau šia tema
Visos temos naujienosIeškote daugiau?


