Virtuvės kempinė gali būti nešvaresnė, nei atrodo: vienas įprotis bakterijas išnešioja po visą virtuvę

Virtuvės kempinė atrodo kaip pats nekalčiausias daiktas prie kriauklės. Ja nuvalome lėkštes, puodelius, stalo įrankius, kartais dar perbraukiame stalviršį ir kriauklės kraštus. Kadangi kempinė nuolat liečiasi su plovikliu ir vandeniu, natūralu manyti, kad ji pati turėtų būti gana švari. Deja, realybė dažnai priešinga.

Drėgna, šilta ir porėta medžiaga, kurioje lieka maisto trupinių, riebalų bei organinių likučių, bakterijoms gali tapti puikia gyvenamąja vieta. Problema ne vien tai, kad mikroorganizmai kempinėje išlieka. Naudodami tą pačią kempinę skirtingiems paviršiams galime juos pernešti nuo kriauklės ant lėkštės, nuo stalviršio ant stalo įrankių ar nuo vietos, kur gulėjo žalia mėsa, prie jau paruošto maisto.

Tai nereiškia, kad kiekviena virtuvės kempinė automatiškai sukelia apsinuodijimą. Tačiau įprotis ją naudoti savaites, spręsti apie švarą vien pagal kvapą ir ta pačia kempine valyti viską nuo puodelio iki žalios vištienos sulčių tikrai nėra pats saugiausias.

Kodėl kempinė bakterijoms yra beveik idealus būstas?

Virtuvės kempinės viduje yra daugybė smulkių ertmių. Jose susilaiko vanduo, maisto dalelės ir riebalai, o kempinės centras gali likti drėgnas ilgai po to, kai jos paviršius jau atrodo sausas. Bakterijoms tokia aplinka labai palanki: yra drėgmės, šilumos ir maisto.

Plaunant indus kempinė nuolat gauna naują organinių medžiagų porciją. Ant jos patenka padažų, pieno produktų, mėsos sulčių, kiaušinių likučių ir kitų medžiagų, kuriomis mikroorganizmai gali maitintis. Ploviklis dalį jų pašalina, tačiau paprastas trumpas praskalavimas kempinės nepaverčia sterilia.

Svarbu ir tai, kad kempinė retai naudojama tik vienam tikslui. Ja nuplaunama lėkštė, tada nuvaloma kriauklė, po to perbraukiama pjaustymo lentelė. Taip bakterijos gali būti ne pašalinamos, o tiesiog perkeliamos iš vienos vietos į kitą.

Ar kempinė iš tiesų gali paskleisti pavojingas bakterijas?

Laboratoriniai bandymai rodo, kad virtuvės kempinėse gali išlikti ir daugintis įvairūs mikroorganizmai, jei jie ten patenka kartu su užterštu maistu ar nešvariais paviršiais. Tarp jų gali būti ir bakterijų, siejamų su apsinuodijimu maistu.

Vis dėlto nereikėtų suprasti taip, kad kiekvienoje namų kempinėje būtinai gyvena salmonelės ar pavojingos žarnyno bakterijos. Tam jos pirmiausia turi patekti į virtuvę, pavyzdžiui, su žalia mėsa, neplautomis daržovėmis, nešvariomis rankomis ar užterštais paviršiais.

Didžiausia rizika atsiranda tuomet, kai kempinė tiesiogiai paliečia žalios mėsos, paukštienos ar žuvies sultis. Po tokio kontakto ja nereikėtų toliau plauti stalo įrankių, puodelių ar paviršių, ant kurių bus dedamas paruoštas maistas. Saugiausia tokios kempinės nebegailėti ir ją pakeisti.

Kvapo testas klaidina labiau, nei padeda

Daugelis žmonių kempinę keičia tik tada, kai ji pradeda skleisti nemalonų kvapą, tampa slidi arba pakeičia spalvą. Tačiau blogas kvapas rodo tik tai, kad joje jau vyksta intensyvūs mikrobiologiniai procesai. Jis nepasako, kiek tiksliai bakterijų yra kempinėje ir ar tarp jų esama pavojingų rūšių.

Kempinė gali atrodyti visiškai normali, tačiau joje vis tiek gali būti daug mikroorganizmų. Lygiai taip pat nemalonus kvapas nebūtinai reiškia, kad joje yra būtent pavojingiausios bakterijos. Žmogaus nosis nėra laboratorinis tyrimas, todėl vien pauostyti nepakanka.

Jeigu kempinė jau dvokia, yra gleivėta, pradėjo trupėti arba jos neįmanoma normaliai išskalauti, klausimo „ar dar savaitę atlaikys?“ geriau nebekelti. Tai ne šeimos sidabras ir ne senelio laikrodis – jos vieta šiukšliadėžėje.

Įvairių spalvų kempinės

Ar pakanka kempinę tiesiog gerai išdžiovinti?

Džiovinimas padeda sumažinti bakterijoms palankią drėgmę, todėl po naudojimo kempinę verta kruopščiai išskalauti, stipriai išspausti ir palikti taip, kad aplink ją galėtų cirkuliuoti oras. Laikyti ją suspaustą šlapioje kriauklėje ar uždarame indelyje yra prastas įprotis.

Tačiau išdžiovinimas nėra tas pats, kas dezinfekcija. Kai kurie mikroorganizmai sausą laikotarpį gali išgyventi, o kempinę vėl sudrėkinus jų veikla atsinaujina. Be to, stora kempinė gali išdžiūti tik iš išorės, o viduje dar ilgai išlikti drėgna.

Todėl džiovinimas yra naudinga kasdienė priemonė, bet ne pasiteisinimas tą pačią kempinę naudoti kelis mėnesius.

Ar verta kempinę plikyti verdančiu vandeniu?

Labai karštas vanduo gali sumažinti dalies mikroorganizmų kiekį, tačiau namuose sunku užtikrinti vienodą temperatūrą visoje kempinėje ir tikslų kaitinimo laiką. Be to, kai kurios kempinės nuo aukštos temperatūros deformuojasi, pradeda irti arba išskiria nemalonų kvapą.

Paprastas karšto vandens užpylimas kelioms sekundėms negarantuoja, kad kempinė tapo saugi. Jei ji buvo užteršta žalios mėsos sultimis, stipriai dvokia arba jau ilgai naudojama, racionaliau ją pakeisti, o ne bandyti gaivinti kaip seną kilimą.

Kempinių kaitinimas mikrobangų krosnelėje taip pat nėra nekaltas triukas. Kempinėje gali būti metalinių dalelių, ji gali perkaisti, pradėti rūkti ar net užsidegti. Todėl eksperimentuoti vien dėl kelių dešimčių centų vertės daikto neverta.

Kuo galima pakeisti įprastą putų kempinę?

Indams plauti galima naudoti šepetėlį ilgesne rankena. Jo šereliai paprastai greičiau išdžiūsta, o maisto likučiai mažiau slepiasi giliai medžiagos viduje. Šepetėlį taip pat lengviau kruopščiai išplauti ir apžiūrėti.

Mikropluošto šluostės gali būti patogios stalviršiams ar kitiems paviršiams, tačiau jas taip pat reikia dažnai keisti ir skalbti aukštesnėje temperatūroje pagal gamintojo rekomendacijas. Vien tai, kad medžiaga vadinasi mikropluoštu, nepadaro jos savaime antibakterinės.

Geriausias sprendimas dažnai yra ne vienas „stebuklingas“ įrankis, o keli skirtingi. Vienas šepetėlis ar kempinė skiriama indams, kita šluostė – stalviršiui, o žalios mėsos skysčiai valomi vienkartiniu popieriniu rankšluosčiu, po to paviršius tinkamai nuplaunamas.

Vienos kempinės visai virtuvei geriau nenaudoti

Didelė klaida – ta pačia kempine plauti indus, valyti pjaustymo lentelę, kriauklę, viryklę ir grindų kraštą. Kuo daugiau skirtingų paviršių ji paliečia, tuo didesnė tikimybė pernešti nešvarumus ten, kur jų neturėtų būti.

Ypač reikėtų atskirti įrankius, naudojamus aplink žalios mėsos ruošimo vietą. Pjaustymo lentą ir stalviršį po žalios vištienos ar mėsos ruošimo verta nuplauti atskirai, o kempinės, kuri sugėrė šias sultis, geriau nebesaugoti.

Patogu naudoti skirtingų spalvų kempines ar šluostes. Pavyzdžiui, viena skiriama tik indams, kita – stalviršiams, trečia – kriauklei. Tokia sistema padeda nesumaišyti, kuo ką valėte, ir nereikalauja kiekvieną kartą atlikti kriminalistinio tyrimo.

Kaip dažnai kempinę reikėtų keisti?

Vienos visiems tinkančios datos nėra, nes daug kas priklauso nuo naudojimo dažnumo, šeimos dydžio ir to, ką kempinė liečia. Virtuvėje, kur kasdien ruošiama mėsa ir plaunama daug indų, ji susidėvės greičiau nei žmogaus, kuris daugiausia geria kavą ir retai gamina.

Svarbiau ne aklai skaičiuoti dienas, o laikytis kelių taisyklių. Kempinę keiskite iš karto, jei ji palietė žalios mėsos sultis, pradėjo skleisti nemalonų kvapą, tapo gleivėta, pakeitė struktūrą ar nebeišsiplauna. Net jei ji atrodo gerai, reguliariai naudojamos kempinės nereikėtų laikyti neribotai.

Nauja kempinė kainuoja gerokai mažiau nei sugadinta vakarienė ar kelios dienos su skrandžio sutrikimais. Taupyti ją naudojant iki visiško suirimo yra maždaug tas pats, kas metų metus nekeisti dantų šepetėlio, nes šereliai dar visiškai nenukrito.

Kas turėtų būti ypač atsargūs?

Didesnis dėmesys virtuvės higienai reikalingas namuose, kuriuose gyvena maži vaikai, vyresnio amžiaus žmonės, nėščiosios arba nusilpusią imuninę sistemą turintys asmenys. Jiems kai kurios maisto kilmės infekcijos gali būti sunkesnės.

Tokiuose namuose dar svarbiau atskirti žaliam ir paruoštam maistui naudojamus įrankius, dažniau keisti kempines ir nepasikliauti vien tuo, kad daiktas „atrodo švarus“.

Taip pat verta prisiminti rankų higieną. Jei paėmę žalią mėsą iš karto griebiate kempinę, čiaupą ir spintelės rankenėlę, užteršimas pasklinda ne tik ant kempinės. Todėl po kontakto su žaliais produktais pirmiausia reikia tinkamai nusiplauti rankas.

Kaip saugiau prižiūrėti kempinę kasdien?

Po kiekvieno naudojimo pašalinkite iš kempinės maisto likučius, kruopščiai ją išskalaukite ir gerai išspauskite. Palikite atviroje vietoje, kur ji galėtų kuo greičiau išdžiūti. Nedėkite jos į nešvarų dubenį, nepalikite permirkusios kriauklės dugne ir nelaikykite kartu su šiukšlėmis nuo maisto.

Nenaudokite indų kempinės grindims, šiukšliadėžei ar gyvūno dubenėlio vietai valyti. Jei kempinė nukrito į itin nešvarią vietą arba palietė rizikingą produktą, keiskite ją be sentimentų.

Reguliariai nuplaukite ir pačią kempinės laikymo vietą. Net nauja kempinė greitai taps nešvari, jei kiekvieną kartą bus dedama į gleivėtą, vandens pilną indelį.

Tikroji problema ne pati kempinė, o mūsų įpročiai

Virtuvės kempinė nėra pavojingas objektas vos išimtas iš pakuotės. Pavojų sukuria tai, kaip ji naudojama: nuolatinė drėgmė, maisto likučiai, per retas keitimas ir įprotis vienu daiktu valyti viską.

Nereikia pulti dezinfekuoti visos virtuvės iki operacinės lygio ar po kiekvienos lėkštės mesti kempinę lauk. Pakanka elgtis protingai: atskirti valymo priemones, neleisti kempinei mirkti, dažnai ją keisti ir nedelsiant išmesti po kontakto su žalios mėsos sultimis.

Svarbiausia nustoti vertinti jos būklę vien pagal kvapą. Jei kempinė jau dvokia, ji pati garsiai praneša, kad buvo naudojama per ilgai. Tačiau net bekvapė kempinė nėra amžina. Kartais geriausia virtuvės higienos priemonė nėra naujas purškalas ar brangus prietaisas, o paprasčiausias sprendimas – seną kempinę be jokių derybų pakeisti nauja.