Vonios kambaryje paliktas daiktas kaupia bakterijas greičiau, nei žmonės įsivaizduoja

Ar ir jūsų vonioje ant kabliuko nuolat kabo tas pats rankšluostis – ryte juo nusišluostė vienas žmogus, vakare kitas, o po kelių dienų jis vis dar atrodo visai normalus? Jis minkštas, gal net maloniai kvepia skalbikliu, todėl ranka nesitiesia jo keisti. Tačiau būtent toks nekaltai atrodantis rankšluostis gali tapti vienu labiausiai apkrautų daiktų vonios kambaryje.

Problema prasideda ne tada, kai audinys jau akivaizdžiai purvinas. Ji prasideda kur kas anksčiau – po dušo, po rankų plovimo, po skubaus rytinio pasiruošimo, kai drėgnas rankšluostis vėl suglamžomas ir paliekamas ten, kur oras juda lėtai. Vonioje dažnai šilta, garuoja vanduo, o lango gali ir nebūti. Bakterijoms tai nėra bloga aplinka.

Žmogus paprastai galvoja paprastai: juk nusausinau švarias rankas ar ką tik nusipraususį kūną. Bet rankšluostis surenka ne vien vandenį. Ant jo lieka odos dalelių, natūralių odos riebalų, kosmetikos likučių ir mikroorganizmų, kurie nuo mūsų odos persikelia į audinį. Jei jis nespėja gerai išdžiūti, visa tai lieka ne vienai valandai.

Rankšluostis neatrodo nešvarus, bet vonia jam nepadeda

Didžiausia bėda – nuolatinė drėgmė. Ant radiatoriaus ar kabliuko pakabintas rankšluostis gali atrodyti išskleistas, tačiau storas audinys, ypač sulankstytas per pusę, viduje džiūsta lėtai. Jei šeimoje keli žmonės eina į dušą vienas po kito, jis dar kartą sudrėkinamas nespėjęs išdžiūti po ankstesnio naudojimo.

Vonios kambarys dažnai tampa uždara erdve: po karšto dušo durys užveriamos, veidrodis aprasoja, o garai laikosi ilgiau, nei atrodo. Tokiomis sąlygomis rankšluostis ne tik lieka šlapias – jis sugeria ir ore esančią drėgmę. Todėl net geras, brangus ir pūkuotas audinys neapsaugo nuo paprastos taisyklės: kuo ilgiau jis drėgnas, tuo mažiau higieniška jį naudoti vėl ir vėl.

Ypač greitai tai pasijunta ne akimis, o nosimi. Vos atsiradęs priplėkęs kvapas dažnai reiškia, kad rankšluostis jau ilgai džiūvo netinkamai arba buvo naudojamas per daug kartų. Kvepiantis skalbiklis ar stiprus minkštiklis gali trumpam tą kvapą užmaskuoti, bet neišsprendžia pagrindinės priežasties – audiniui reikia švaros ir galimybės visiškai išdžiūti.

Vienas šeimos rankšluostis – patogus tik iki pirmo peršalimo

Rankšluosčiuose lengva pamesti ribą tarp „taupymo“ ir įpročio, kuris jau nebeatrodo malonus. Mažame būste norisi mažiau skalbinių, o šeima neretai turi vieną rankoms skirtą rankšluostį visiems. Tačiau jis liečiamas dažnai: po tualeto, prieš gaminant maistą, grįžus iš lauko, po dantų valymo. Kiekvienas prisilietimas papildo tai, kas jau susikaupę drėgname audinyje.

Maži vaikai rankšluostį dažnai sugriebia dar nenuplovę rankų iki galo, o vėliau juo nusišluosto veidą. Senjorams kartais sunkiau pasiekti švariai pakabintą rankšluostį, todėl jis lieka susmukęs ant radiatoriaus ar net ant skalbinių dėžės krašto. Dirbantys žmonės savo ruožtu grįžta pavargę ir tikrai ne kiekvieną vakarą tikrina, ar vonioje viskas išdžiūvę.

Dar jautresnė tema – veido ir kūno rankšluosčiai. Veido oda gali reaguoti į seną, drėgną audinį, ypač jei žmogus linkęs į bėrimus ar naudoja aktyvią kosmetiką. O kai namuose kas nors serga, turi odos sudirgimų ar nusilpusį imunitetą, dalytis tais pačiais tekstilės gaminiais apskritai nėra gera mintis. Tai ne perdėtas steriliškumas, o paprastas būdas sumažinti nereikalingą tarpusavio „apsikeitimą“.

Vonios kambaryje paliktas daiktas kaupia bakterijas greičiau, nei žmonės įsivaizduojaNuotrauka: Unsplash / Tim Matthews

Skalbti dažniau nereikia iš baimės – reikia dėl ramybės

Rankšluosčio nereikia mesti į skalbyklę po vieno prisilietimo. Tačiau verta stebėti ne kalendorių, o jo būklę: ar jis po naudojimo išdžiūsta, ar turi kvapą, ar juo naudojasi vienas žmogus, ar visa šeima. Rankoms skirtą bendrą rankšluostį pravartu keisti dažniau nei asmeninį, o veidui geriausia turėti atskirą.

Po naudojimo rankšluostį reikėtų pakabinti kuo plačiau, nepalikti susuktą ant kabliuko ir negrūsti ant jau drėgnų skalbinių. Jei vonia prastai vėdinama, padeda po dušo trumpam atverti duris ar įjungti ventiliaciją. Kartais paprastas papildomas kabliukas ar platesnė džiovyklė namuose padaro daugiau nei dar vienas kvapnus skalbiklis.

Skalbiant svarbu vadovautis konkretaus audinio priežiūros etikete, o ne vien noru viską išplauti kuo karščiau. Gerai išskalbtą rankšluostį verta visiškai išdžiovinti prieš sulankstant ir padedant į spintą. Jei jis nuolat išlieka šiurkštus, prastai sugeria vandenį arba kvapas grįžta vos sudrėkinus, gali būti, kad atėjo metas jį pakeisti.

Vonios tvarka prasideda ne nuo lentynėlių

Lengva susižavėti gražiomis muilinėmis, suderintais indeliais ar nauju vonios kilimėliu, bet kasdienį švaros jausmą dažnai nulemia visai ne dekoras. Jį nulemia daiktai, kuriuos liečiame kas rytą ir vakarą. Rankšluostis yra vienas jų – jis būna taip arti kūno, kad jo priežiūrą verta laikyti ne smulkmena, o įprasta higienos dalimi.

Žinoma, nereikia paversti namų laboratorija ir nuolat nerimauti dėl kiekvieno vandens lašo. Vonios kambarys skirtas gyventi, o ne atrodyti sterilus. Tačiau yra skirtumas tarp natūralios kasdienybės ir įpročio, kai tas pats drėgnas audinys savaitėmis keliauja nuo vienų rankų prie kitų vien todėl, kad dar „neatrodo blogai“.

Galų gale švarus, sausas rankšluostis suteikia ne tik tvarkos, bet ir mažą rytinį komfortą: po dušo nereikia liesti šalto, priplėkusio audinio, o svečias vonioje neturi spėlioti, kuris rankšluostis čia kam skirtas. Kartais geresnė savijauta namuose prasideda nuo labai paprasto klausimo: ar daiktas, kuriuo šluostotės šiandien, vakar tikrai spėjo išdžiūti?

Vonioje bakterijų visiškai išvengti neįmanoma, tačiau nereikia joms palikti patogiausios vietos įsikurti – drėgno rankšluosčio, kurį visi laikome švariu vien todėl, kad jis dar kabo savo vietoje. O kada paskutinį kartą savo vonios rankšluosčius keitėte ne todėl, kad prisiminėte skalbimą, bet todėl, kad pagalvojote apie save ir savo šeimą?