Lietuva gali tapti kibernetinio saugumo kalve, bet dabar stringa ten, kur pavojingiausia

Lietuvoje jau seniai kalbame apie tankus, dronus, oro gynybą, slėptuves ir fizinį saugumą. Bet yra dar vienas frontas, kuriame kulkos nešvilpia, langai nedūžta, o žala gali būti milžiniška – kibernetinis saugumas.

Čia nebeužtenka nusipirkti geros įrangos, įdiegti naują sistemą ar pasirašyti dar vieną strategiją. Nes sistema pati savęs neapgins. Kažkas turi ją suprasti, stebėti, prižiūrėti, laiku pastebėti ataką ir žinoti, ką daryti tada, kai kiti dar tik bando suprasti, kas vyksta.

Ir būtent čia Lietuvai pradeda skaudėti.

Kibernetinio saugumo specialistų poreikis auga, grėsmės keičiasi greičiau nei universitetų programos, o darbdaviai vis dažniau susiduria su labai paprasta realybe: žmonių reikia dabar, bet jų nėra pakankamai. Krašto apsaugos ministerijos užsakymu atlikta galimybių studija parodė nemalonų vaizdą – per trejus metus kibernetinio saugumo studijas Lietuvoje baigė kiek daugiau nei 400 specialistų, tačiau net 98 proc. darbdavių vis dar jaučia kompetencijų trūkumą.

Kitaip tariant, diplomų yra. Bet rinkai reikia ne tik diplomų.

Jai reikia žmonių, kurie gali dirbti su realiomis sistemomis, realiomis atakomis ir realiu spaudimu.

Problema ne ta, kad niekas nesimoko – problema, kad aukšto lygio specialistai neatsiranda greitai

Kibernetinio saugumo srityje veikiančios „Santa Monica Networks“ techninio centro vadovas Arvydas Žvirblis sako, kad vien didinti studijuojančiųjų skaičių nepakanka. Tai skamba nepatogiai, bet labai tiksliai.

Galima priimti daugiau studentų. Galima sukurti naujų kursų. Galima išdalinti pažymėjimus po mokymų. Tačiau aukšto lygio specialistas neatsiranda po vieno seminaro, kelių paskaitų ar gražiai atrodančio sertifikato „LinkedIn“ profilyje.

Tam reikia metų. Reikia praktikos. Reikia darbo su tikromis sistemomis. Reikia patyrusių žmonių šalia. Reikia incidentų, klaidų, analizės, atsakomybės ir laiko. O laiko šiandien labiausiai ir trūksta.

Čia Lietuva atsiduria uždarame rate. Rinkai reikia stiprių specialistų, bet kad jų atsirastų daugiau, reikia ekspertų, kurie galėtų juos auginti. O tokių ekspertų taip pat trūksta.

A. Žvirblis atkreipia dėmesį, kad aukšto lygio dėstytojų ir ekspertų Lietuvoje yra, tačiau jų nėra tiek, kad rinkai reikalingus specialistus būtų galima rengti reikiamu tempu. Ir ši problema nėra vien akademinė. Kai trūksta tikrų profesionalų, jų vietą gali užimti tie, kurie geriau moka save pristatyti, bet nebūtinai turi realaus tarptautinio lygio kompetencijas.

Tai pavojinga. Nes tada rinkoje gali atsirasti iliuzija, kad specialistų turime. Kad viskas juda. Kad problema sprendžiama. O realybėje kartelė lieka per žemai.

Kibernetiniame saugume tokia saviapgaulė gali kainuoti labai brangiai.

Vieną specialistą užauginti gali kainuoti apie 200 tūkst. eurų

A. Žvirblio vertinimu, aukšto lygio kibernetinio saugumo specialisto parengimas per dvejus ar trejus metus gali kainuoti apie 200 tūkst. eurų. Į šią sumą įeina mokymai, darbo užmokestis, priemonės ir visa aplinka, kurios reikia, kad žmogus augtų ne teoriškai, o praktiškai.

Verslui tai didžiulė našta. Ypač Lietuvos rinkoje, kuri nėra tokia didelė, kad kiekviena įmonė galėtų lengvai sau leisti ilgus metus investuoti į specialistą ir ramiai laukti grąžos.

Dar vienas niuansas – kai žmogus pasiekia aukštą lygį, jis tampa paklausus ne tik Lietuvoje. Dėl jo jau konkuruoja tarptautinė rinka. Tai reiškia, kad įmonė gali investuoti milžiniškus pinigus, laiką ir ekspertų dėmesį, o vėliau specialistas išvyks arba pradės dirbti užsienio kapitalo bendrovei.

Čia negalima kaltinti žmogaus. Jei jis pasiekė tarptautinį lygį, natūralu, kad nori ir tarptautinių galimybių. Tačiau valstybei tai kelia labai konkretų klausimą: jei kibernetinio saugumo kompetencijos reikalingos ne tik verslui, bet ir nacionaliniam saugumui, ar tikrai jų auginimas gali likti vien privataus sektoriaus problema?

Atsakymas gana aiškus – negali.

Valstybė investuoja į technologijas, įrangą, sistemas, infrastruktūrą. Bet jeigu nėra žmonių, kurie visa tai gali profesionaliai valdyti, technologijos tampa tik brangiais įrankiais, laukiančiais rankų, kurios moka jais naudotis.

Siūlo ne dar vieną seminarą, o „smūginę injekciją“

A. Žvirblis siūlo ambicingą, bet labai aiškų kelią: Lietuvai reikia ne vien lėtų, pavienių ir išsibarsčiusių iniciatyvų, o stipraus specialistų branduolio.

Jo idėja – per dvejus ar trejus metus parengti maždaug šimtą aukšto lygio kibernetinio saugumo specialistų. Ne bazinių kursų dalyvių. Ne žmonių, kurie tik susipažino su sritimi. O tokių, kurie galėtų pakelti visos rinkos kompetencijų kartelę.

Tai jis vadina „smūgine aukštos klasės specialistų injekcija“.

Skaičiai čia rimti. Jeigu vieno tokio specialisto parengimas kainuotų apie 200 tūkst. eurų, šimto ekspertų programa pareikalautų maždaug 20 mln. eurų.

Iš pirmo žvilgsnio suma atrodo didelė. Bet valstybės mastu, kalbant apie kibernetinį saugumą, tai nėra fantastika. Ypač jei žiūrime ne į išlaidą, o į galimas pasekmes: neveikiančias sistemas, nutekėjusius duomenis, paralyžiuotas institucijas, sutrikdytą infrastruktūrą ar atakas prieš jautrius sektorius.

Šimtas žmonių, A. Žvirblio teigimu, nebūtų galutinis tikslas. Tai būtų pradinis branduolys. Vieni galėtų koncentruotis į techninius dalykus, kiti – į procedūras, treti – pradėti mokyti kitus. Taip atsirastų žmonių, kurie patys augintų naują specialistų kartą.

Ir būtent tai Lietuvai šiandien gali būti svarbiausia: ne tik turėti specialistų, bet sukurti sistemą, kuri nuolat geba jų pasiruošti.

Talentų reikia ieškoti ne universitete, o dar mokykloje

Dar viena mintis, kuri Lietuvoje turėtų skambėti garsiau: kibernetinio saugumo talentų nereikia pradėti ieškoti tik tada, kai jaunuolis jau renkasi universitetą.

A. Žvirblis siūlo svarstyti specializuotą kibernetinio saugumo ugdymo modelį, kuriame gabūs ir motyvuoti mokiniai jau nuo 9–10 klasės galėtų gilinti žinias specializuotoje elitinėje užklasinėje mokykloje. Ne būrelyje „pažaiskime su kompiuteriu“, o rimtoje sistemoje, kurioje jauni žmonės dirbtų su realiomis užduotimis, mokytųsi iš stiprių ekspertų ir matytų aiškų kelią į aukšto lygio studijas bei praktinę veiklą.

Toks modelis nėra iš piršto laužtas. Panašius principus taiko Izraelis, kur talentų ugdymas technologijų ir kibernetinio saugumo srityse pradedamas dar mokykliniame amžiuje. Vienas dažnai minimas pavyzdys – „Magshimim Cyber“ programa, o vėliau dalis tokių talentų patenka į elitinius karinius technologinius padalinius.

Lietuva nėra Izraelis. Mūsų mastas kitas, rinka mažesnė, pajėgumai ribotesni. Bet būtent dėl to mums dar labiau reikia sistemos, o ne atsitiktinumo. Negalime tikėtis, kad aukšto lygio ekspertai patys savaime išaugs iš kelių kursų, kelių universitetinių programų ir vieno kito entuziasto.

Jeigu norime tapti kibernetinio saugumo specialistų kalve Europoje, talentus reikia pastebėti anksti, ugdyti kryptingai ir suteikti jiems galimybę dirbti su tokiais uždaviniais, kurių jie niekur kitur negautų.

Dirbtinis intelektas atakas daro greitesnes, bet žmonių nepakeičia

Situaciją dar labiau paaštrina dirbtinis intelektas. Jis keičia ne tik tai, kaip dirba saugumo komandos, bet ir tai, kaip veikia užpuolikai.

Liepą Nacionalinis kibernetinio saugumo centras kartu su tarptautiniais partneriais paskelbtoje 2025 m. kibernetinių grėsmių analizėje nurodė, kad DI jau tapo kasdieniu kibernetinių nusikaltėlių įrankiu. Jis padeda greičiau rinkti informaciją apie taikinius, kurti įtikinamesnius sukčiavimo scenarijus ir ieškoti saugumo spragų.

Tai reiškia, kad atakos gali tapti pigesnės, greitesnės ir tikslesnės. Vienas užpuolikas, pasitelkęs DI, gali padaryti daugiau nei anksčiau galėdavo visa komanda. Sukčiavimo laiškai tampa įtikinamesni. Taikiniai atrenkami tiksliau. Automatizacija leidžia spausti silpnąsias vietas be pertraukos.

Bet tai nereiškia, kad DI pakeis aukšto lygio specialistus. Priešingai – kuo daugiau darbo perima technologijos, tuo svarbesni tampa žmonės, kurie supranta ne tik įrankį, bet ir visą sistemą.

Įrankį gali nusipirkti daug kas. Bet suprasti, kas vyksta po paviršiumi, gali tik žmogus, turintis patirties, kontekstą ir kompetenciją.

Kibernetika jau yra gynybos klausimas

Čia ir yra esmė. Kibernetinio saugumo nebegalima laikyti vien IT skyriaus problema. Tai jau yra gynybos sritis. Valstybės atsparumo klausimas. Nacionalinio saugumo dalis.

Kariuomenėje niekam nekyla klausimų, kad neužtenka turėti tankų ar lėktuvų – reikia žmonių, kurie moka jais naudotis. Lygiai taip pat kibernetikoje neužtenka turėti programinės įrangos, serverių, sistemų ir gražių strategijų. Reikia žmonių.

Jeigu jų nebus, suksimės tame pačiame rate: pirksime technologijas, kalbėsime apie saugumą, reaguosime į incidentus, bet vis tiek jausime, kad aukšto lygio kompetencijų trūksta ten, kur jų labiausiai reikia.

Lietuva turi šansą. Maža valstybė gali būti greita, lanksti ir ambicinga. Ji gali sukurti sistemą, kuri ne tik užkamšo skyles, bet ir augina tikrą kibernetinio saugumo elitą.

Tačiau tam reikia nustoti galvoti, kad problemą išspręs dar keli mokymai ar dar viena pavienė iniciatyva.

Jeigu kibernetinis saugumas šiandien yra viena svarbiausių valstybės gynybos sričių, tai ir specialistus reikia rengti taip, kaip rengiamasi rimtai gynybai – anksti, kryptingai, brangiai ir be iliuzijų.

Nes ateities atakos nelauks, kol Lietuva pagaliau prisiruoš parengti tuos, kurie mokės jas sustabdyti.