„Mere“ užsidarė visoje Lietuvoje: ar pirkėjai tikrai neteko pigiausios parduotuvės?

Prie užrakintų durų atėję pirkėjai pirmiausia pagalvojo, kad tai laikinas gedimas. Ant durų – trumpas pranešimas apie technines kliūtis, viduje tamsu, pirkinių vežimėliai stovi vietoje, o įprasto judesio, prie kurio dalis žmonių buvo pripratusi, nebėra. Vieni atėjo tik skalbimo priemonių, kiti – saldumynų, dar kiti tikėjosi greitai susirinkti pigesnių prekių savaitei. Tačiau šį kartą teko apsisukti.

Lietuvoje staiga užsidarius „Mere“ parduotuvėms, daliai pirkėjų tai tapo ne tik dar viena verslo naujiena. Tai buvo labai praktiškas nepatogumas: ten, kur žmogus važiuodavo kartą per savaitę ar kartą per mėnesį, durys liko užrakintos. Viešai skelbta, kad uždarymo metu Lietuvoje veikė 20 „Mere“ parduotuvių, nors pagal anksčiau įmonės puslapyje nurodytą informaciją buvo minimos ir 26 parduotuvės įvairiuose miestuose. Todėl paprastam pirkėjui svarbiausia ne skaičių neatitikimas, o faktas, kad vienu metu iš jo kasdienio maršruto dingo visas žemų kainų tinklas.

Oficiali priežastis susijusi su Europos Sąjungos sankcijomis tinklo savininkams: paskelbus sprendimus, turėjo būti įšaldytos lėšos ir ekonominiai ištekliai, o veikla staiga sustabdyta. Pirkėjams tai atrodė daug paprasčiau: vakar parduotuvė dar dirbo, šiandien – nebe. Kai kur žmonės buvo paprašyti išeiti apsipirkimo metu, kitur apie uždarymą suprato tik atvykę prie durų.

Kodėl daliai žmonių tai buvo tikras smūgis

Didmiesčiuose vienos parduotuvės uždarymas dažnai atrodo kaip smulkmena. Jei neveikia viena, yra kita. Jei nepatogu čia, galima nuvažiuoti keliais kilometrais toliau. Tačiau mažesniuose miestuose ar rajonuose tokie pokyčiai jaučiami daug stipriau. Žmogus prisiriša prie vietos ne tik dėl kainų, bet ir dėl maršruto, įpročio, automobilių stovėjimo, atstumo nuo namų ar darbo.

„Mere“ niekada nebuvo tokia parduotuvė, į kurią žmonės eidavo dėl jaukios atmosferos, gražių vitrinų ar malonaus apsipirkimo kaip prekybos centre. Jos stiprybė buvo kita: paprastas sandėlio tipo formatas, mažiau blizgesio, daugiau didesnių pakuočių, netikėtų prekių ir jausmas, kad čia dar galima kažką rasti pigiau.

Būtent dėl to daliai pirkėjų uždarymas skaudus. Ne todėl, kad neliko kur nusipirkti pieno ar duonos. Lietuvoje maisto parduotuvių netrūksta. Skaudu dėl to, kad išnyko dar viena alternatyva, kur žmogus galėjo bent pabandyti sutaupyti. Kai maisto, buities prekių ir kasdienių išlaidų čekiai vis dar erzina, net ir viena pigesnė vieta kai kam atrodo svarbi.

Ar tikrai „Mere“ buvo daug pigiau?

Čia ir prasideda įdomiausias klausimas: ar tikrai „Mere“ buvo ta parduotuvė, kurioje viskas kainavo gerokai pigiau? Atsakymas nėra toks paprastas. Iš pirkėjų pasakojimų ir viešų diskusijų susidaro vaizdas, kad pigiau ten buvo ne viskas. Vieni žmonės ten važiuodavo dėl buitinės chemijos, sausainių, saldainių, gėrimų, prieskonių, didesnių pakuočių ar pavienių gerų kainų. Kiti pripažindavo, kad maisto prekės ne visada tiko, pasirinkimas buvo ribotas, o dalis kainų mažai skyrėsi nuo kitų parduotuvių.

Panevėžyje kalbinti pirkėjai tai labai gerai parodė. Vienas vyras sakė, kad maisto prekės jam nelabai tiko, bet patiko gėrimai, sausainiai, saldainiai, smulkios prekės ir pigesnė buitinė chemija. Kita pirkėja teigė, kad jai „Mere“ tiko, nes buvo pigiau, o dar vienas pirkėjas pastebėjo, kad kai kurios prekės buvo panašios kaip kitur, tik gal kiek pigiau. Tai ir yra tikroji šios parduotuvės istorija: ne viskas buvo pigiau, bet kai kurie pirkiniai atrodė pakankamai pigūs, kad žmonės grįžtų.

Todėl sakyti, kad „Mere“ buvo stebuklingai pigi parduotuvė, būtų per drąsu. Tačiau sakyti, kad ji nieko nereiškė, irgi neteisinga. Tokie tinklai veikia ne dėl gražių reklamų, o dėl konkretaus pirkėjo įpročio: žmogus žinojo, kad čia galbūt ras pigesnio skalbiklio, saldumynų vaikams, pigesnę didelę pakuotę ar kokią nors prekę, kurios kitur tuo metu nėra.

Ką dabar darys pirkėjai

Didelė dalis pirkėjų tiesiog perskirstys savo maršrutus. Vieni dažniau užsuks į „Lidl“, kiti grįš į „Maximą“, „Norfa“, „Iki“ ar „Rimi“, treti ieškos akcijų mažesnėse vietinėse parduotuvėse. Rinkos mastu tai nėra sukrėtimas, nes „Mere“ dalis Lietuvos mažmeninėje prekyboje buvo maža. Vienas ekonomistas yra vertinęs, kad tinklas užėmė apie 1 procentą šalies rinkos, todėl visai sistemai jo pasitraukimas neturėtų būti lemtingas.

Tačiau pirkėjui rinkos procentai mažai rūpi. Jam svarbu, kur jis pirks skalbiklį, kur ras pigesnių saldumynų, kur nuvažiuos savaitgalį, jei buvo įpratęs vieną parduotuvę turėti savo sąraše. Būtent čia ir atsiranda tas mažas, bet juntamas smūgis. Ne ekonomikos lentelėse, o žmogaus savaitės planuose.

Labiausiai tai palies tuos, kurie „Mere“ naudojo kaip papildomą taupymo vietą. Ne visam krepšeliui, bet tam tikroms prekėms. Tokie pirkėjai dažnai turi savo sistemą: mėsą perka vienur, daržoves kitur, buitinę chemiją trečioje vietoje, o saldumynus ar didesnes pakuotes – ten, kur tą savaitę labiausiai apsimoka. Uždarius vieną grandį, visa ta sistema šiek tiek sugriūva.

Smūgis ne tik klientams, bet ir darbuotojams

Uždarymas palietė ne tik pirkėjus. Lietuvoje „Mere“ parduotuvėse dirbo daugiau nei 250 žmonių, o „Sodros“ duomenimis, tinklą valdžiusioje bendrovėje buvo 262 darbuotojai. Jiems ši situacija reiškia ne apsipirkimo maršruto keitimą, o kur kas rimtesnį klausimą – kas bus su darbu.

Valstybės atstovai kalbėjo, kad darbuotojams prireikus bus padedama ieškoti naujų darbo vietų, o kiti prekybos tinklai tuo metu ieškojo tūkstančių darbuotojų. Vis dėlto popieriuje tai skamba paprasčiau nei gyvenime. Darbas kitame tinkle gali reikšti kitą grafiką, kitą miestą, kitą kelionę, kitą atlyginimą ar tiesiog naują stresą.

Todėl „Mere“ uždarymas nėra vien pirkėjo istorija. Tai ir kasininkų, salės darbuotojų, sandėlio žmonių, tiekėjų, patalpų savininkų bei aplinkinių verslų istorija. Kai užsidaro parduotuvė, išnyksta ne tik lentynos su prekėmis. Išnyksta ir kasdienis žmonių srautas, kuris kartais maitina šalia esančias smulkias paslaugas ar kitas parduotuves.

Ar konkurentai dabar kels kainas?

Tai klausimas, kuris daugeliui pirkėjų kyla natūraliai. Kai rinkoje sumažėja vienu žemų kainų žaidėju, ar kiti tinklai neatsipalaiduos? Teoriškai vienos mažos rinkos dalies praradimas neturėtų staiga pakeisti kainų visoje šalyje. Didieji tinklai tarpusavyje konkuruoja ir be „Mere“, o svarbiausias kainų spaudimas vis tiek kyla iš „Lidl“, „Norfa“, akcijų leidinių ir pačių pirkėjų jautrumo kainoms.

Tačiau psichologiškai „Mere“ pasitraukimas vis tiek turi reikšmę. Net jei tinklas užėmė nedidelę dalį rinkos, jis buvo priminimas, kad yra pirkėjų, kuriems gražus prekybos centras nėra svarbiausia. Jiems svarbiausia galutinė suma čekyje. Tokie pirkėjai verčia visus tinklus bent retkarčiais pagalvoti: jei kaina bus per aukšta, žmogus važiuos kitur.

Dabar tas „kitur“ kai kuriems žmonėms susiaurėjo. Ir tai yra didžiausias praradimas. Ne todėl, kad „Mere“ buvo tobula. Ne todėl, kad ten viskas buvo pigiausia. O todėl, kad kiekviena alternatyva kainų spaudžiamam žmogui šiandien yra svarbi.

Pirkėjai neteko ne stebuklo, o pasirinkimo

„Mere“ uždarymas Lietuvoje parodė labai paprastą dalyką: žmonės ieško ne idealios parduotuvės, o galimybės rinktis. Vienam svarbu patogi vieta, kitam – mažiausia kaina, trečiam – pažįstamos prekės, ketvirtam – greitas apsipirkimas be blizgučių. „Mere“ turėjo savo pirkėją būtent todėl, kad nebandė būti visiems vienoda.

Ar ten tikrai buvo daug pigiau? Ne visada. Ne visose kategorijose. Ne kiekvienam pirkėjui. Bet tam tikroms prekėms, tam tikriems žmonėms ir tam tikruose miestuose šis tinklas buvo reali taupymo vieta. O kai tokia vieta dingsta, žmogus tai pajunta ne rinkos analizėje, o savo piniginėje.

Todėl užrakintos „Mere“ durys yra daugiau nei vieno tinklo pabaiga. Tai priminimas, kad daliai Lietuvos gyventojų pigesnė parduotuvė nėra smalsumas ar pramoga. Tai būdas ištempti savaitę, sumažinti čekį ir bent trumpam pajusti, kad dar galima kažką nusipirkti pigiau.